Iš esmės tokią apžvalgą apie Ukrainos šokio platformą, pristatytą tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, turėtų rašyti pedagogas. Jis iš pirmo žingsnio matytų, kur buvo eita iki tol ir kurlink traukiama. Ir galbūt galėtų patarti. Mano patirtis kitokia, ir galiu tik bandyti įžvelgti kultūrinę srities situaciją, tiksliau, ją nuspėti iš kelių paskirų žinių ir matytų spektaklių. Bet jei sutiksime su prielaida, kad šiuolaikinis šokis atspindi visuomenės būklę, tai žvelgiant į sociumo pusę galima pabandyti paspėlioti tuos žingsnius, kuriais einama.
Nuotraukos – D. Matvejev ©
Ukrainos šokio platformos programos kuratorius Antonas Ovčinnikovas išsitarė, kad Kultūros rėmimo fondas jų šalyje įsteigtas 2018 m. Nereikia šio fakto absoliutinti ir bandyti lygintis ar teigti, jog Lietuva yra progresyvesnė jau 20 metų. Tačiau galima suvokti, kad konkurencija tarp nevyriausybinių institucijų yra menkesnė, kūrėjai priversti vegetuoti ar, kaip sakė kuratorius, turi kurti pramogiškesnes programas ir po to sugrįžti prie „tikrojo meno“. O dabar dar ir jie yra išblaškyti po įvairias Europos ir ne vien jos šalis, tad kelios internetinės platformos, aktyvus dalyvavimas festivaliuose yra jų išlikimo pamatas. Kaip keisis situacija, nuspėti sunku, juo labiau, kad karas pateikia ir kitą pusę – išvykę iš šalies menininkai ima kolaboruoti su jau tvirtomis Europos šokių institucijomis, šios stipriai juos remia ir priglaudžia, jie ima šokti trupėse, rasti stažuočių. Ir mūsų progresas gali greitai pasirodyti itin tariamas. O drauge – kodėl visi turi keliauti vienodu žingsniu ir vienu keliu?
Nuotrauka – D. Ališauskas ©
Nuotrauka – D. Ališauskas ©
Festivalio programoje buvo pristatyti penki spektakliai. Beje, visi kūrėjų vardai patekti anglicizuoti, kūrinių pavadinimai festivalyje rašomi angliškai, ir tai taip pat, kaip ir dažnu mūsų atveju, yra pokolonijinių šalių bruožas. Čia bandysiu viską versti lietuviškai. Violettos Matyushenkos / Matiušenkos „Dar vienas žingsnis“ (One More Step), kaip ir keli kiti festivalyje pristatyti darbai, išduoda dar vieną, mums tikrai pažįstamą situaciją: šokis auga kur kas stipresnio teatro šešėlyje. Ir nors Ukrainoje teatro menas nėra tiek išskirtinis ir užsitarnavęs prestižo, kiek Lietuvoje, vis tiek juntamas jo primatas. Kaip ir dar labiau – mąstymas pasakojimu, literatūra, žodžiu: norima sekti siužetą, pateikti linijinį veiksmą, remtis į eilėraštį.
Matiušenkos spektaklyje pilna batų – jie kabo, stovi, surišti, sukrauti. Ir kartais apsiaunami. Visos įmanomos metaforos: būti kažkieno batuose, batas kaip pamatas, batas, formuojantis eiseną ir statusą, sapnuoti batus… Kūrėja ir teigia: „Mūsų istorija – tai ne tik mes, bet kartu ir tūkstančiai žmonių, kurie mus atvedė į šį tašką, mūsų tėvų ir senelių žingsniai, žingsniai šalia mūsų ir mūsų žingsniai ateityje“.
Tai ji ir rodo. Šokis čia labiau teatras, kuriame randame nemažai pantomimos elementų (kaip ir kituose spektakliuose). Pasiūloma keletas finalų su daug romantizmo. Struktūra dar nesuvaldyta, nes čia pasakojamas tekstas, o dramaturgo trūksta.
Janos Reutovos „Vienos kartu“ (Together Alone) įvyko beveik atsitiktinai, viename Čekijos festivalyje penkioms iš skirtingų miestų atvykusioms ukrainietėms susitikus su Kanadoje gyvenančiais ukrainiečių muzikantais „Balaklava Blues“ ir staigiai sukūrus keletą „numerių“. Visi ėmė kurti toliau, stengdamiesi šokiu pasakyti tai, ką ir reiškia pavadinimas,– visos šoka ansamblyje, bet tarsi po vieną-vienišą. Šokyje daug pramoginių elementų, ir nežinia, ar tai – atsitiktinis lengvas kelias, ar įtaka tos finansinės situacijos, kai išgyvenimui statomos pramoginės programos (nes Ukrainoje jų poreikis ir rinka didžiulė), o jau kai suduriami galai, ateina laikas menui. Ir dažniausiai neateina.
Nuotrauka – D. Ališauskas ©
Nuotrauka – D. Ališauskas ©
Dar vienas teatrinės įtakos elementas – visoje programoje nebuvo šviesaus spektaklio. Ne dėl karo. Dėl pasakojimo paslapties, dėl romantizmo, dėl pakylėto išėjimo iš tamsos. Bohdano Poliščiuko „Danse Macabre. Immortal Dance“ audinys sudurstytas iš folkloro, mitologijos, (huculų?) etnografijos elementų. Mirtis ir Mergelės dvikova ir partnerystė. Mirtis groja ratukine lyra, apsirengusi raudona suknele ir kiek primenanti Mirtį iš Ingmaro Bergmano „Septinto antspaudo“. Jos balso intonacija sakmiška, ateinanti iš belaikės erdvės. Bet spektaklio siužete galima pasimesti, nes šokio dialogai tarp jos ir sutiktos Mergelės neiššifruojami, kaip ir Mergelės kostiumo koncepcija (peršviečiamas triko su stilizuotais ornamentais). Kur kas paveikesni Viduramžių įvaizdžiai, danse macabre pozos, paprastai matomos miesto rotušių laikrodžiuose. Paradoksaliai folkloras, Viduramžių dekoratyvumas leidžia prisijaukinti mirtį, leidžia ne vien Mergelei patikrinti dalgio ašmenis, bet ir įvertinti mirtį kitaip, net su humoru – kaip dar vieną čia nesibaigiantį veiksmą. Tai vėlgi teatras, ir jis iš šalies, kur mirties tiek daug.
Spaudžiantis laikas, trumpinantis etiudus būtų geresnis patarėjas ir Poliščiukui, ir pačiam programos sudarytojui, choreografui ir kuratoriui Antonui Ovčinnikovui. Jo „Pabaisos grožis“ (Beauty Of The Beast) akivaizdžiai yra kuratoriaus, ragavusio daug programų ir pristatymų, darbas. Ir greita reakcija į karą, taikiniu pasirinkus rusų baletą kaip ideologijos lyderį. Kūrėjas iškart ėmėsi interakcijos – suskirstė žiūrovus pagal lytis ir suvarė į gardus – už baleto atramų,– nes „rusų balete yra tik dvi lytys“. Ir visa tai, teigė jis, „ne tam kad jus kontroliuotume, o kad būtumėte saugūs“. Puikios ironijos diktatoriškas pranešimas.
Bet čia viskas ir baigėsi. Interakcija liko pamiršta. Bet pats apsitvėręs atramomis Antonas tęsė diktatorių temą, atramas ėmęs naudoti nebe baletui, o karo pratyboms, taip brėždamas paraleles tarp karo ir minkštosios galios. Į atramas reikia ne remtis, o jas ilgai laikyti iškėlus. Šliaužti po jomis. Chaki spalvos kelnės paryškino tą karo ir kultūros sintezę. Bet baletą pakeitė Ukrainoje populiaraus krampo šokio judesiai, o muzika gerai preparavo „Gulbių ežerą“, ir pasimesta tarp objektų ir keleto finalų: kurlink einama, kas norima pasakyti, kas yra scenoje, naujasis baletmeisteris ar jo komentatorius? Ir nebūtinai čia reikia aiškių atsakymų, bet koordinačių sistema nepamaišytų.
Šiuos pamąstymus vėliau patvirtino paties Ovčinnikovo po spektaklio išdalintas žiūrovams tikrai puikus eilėraštis „Naujasis rusų baletas“, pagal kurį ir buvo sukurtas darbas. Eilėraštis stipresnis, konkretesnis už scenos darbą. Nes greta konkrečių detalių jame nepritrūko autoironijos: „bus šiek tiek neaišku, / Bet konceptualu“. Tikslus stiliaus nusakymas.
Nuotrauka – D. Ališauskas ©
„Kelias iš / į“ (The Way From / To) atrodė stipriausias programos kūrinys. O Marharyta Slyzska (Rita Lira) nusprendė neperteikti visko tiksliai ir abstraktumas suveikė: spektaklis nėra apie šokio grožį – šokis čia yra tik akompanimentas. „Tai tikrų žmonių istorija ir tik improvizacija kiekvieno pasirodymo metu gali sukurti ir perteikti autentiškas emocijas“, – ši nuostata pasirodė tiksli. Pagal žanrą tai būtų dokumentinis šokio spektaklis, kuriame ekranas užima tolygią vietą, jis šokėjai yra kaip partneris. Rita Lira juda santūriai, tyliai, judesiai regisi kaip meditacija, sulėtintas tai či, bet drauge – pozos, iliustruojančios slėpimąsi nuo bombų, baimę, belaisvę surištomis rankomis, kovotoją, metančią Molotovo kokteilį.
Skamba ir ekrane užrašomi autentiški liudijimai angliškai ir ukrainietiškai. Apie Irpinės bombardavimą, apie žiaurybes Bučoje. Staiga šviesa įsiplieskia ir pasijuntame kaip lėktuvo salone: atlikėja, lyg stiuardesė, gestais instruktuoja, kaip išvengti cheminio ginklo poveikio. Kaip išvengti pagrobimo, o pagrobtai – kaip kuo saugiau elgtis. Finale nuskamba kone „Wish you a pleasant flight!“. Tai jau liudija susiformuojantį atstumą. Ant baltų jos marškinių projektuojami kadrai iš karo – juk kūnas viską įsirašo. Dėliojami scenoje rūbai – kaip bombardavimo aukos, bet ir kitų suaukota labdara, dovanoti kūnų apvalkalai. Spektaklio žinia aiški, choreografija lakoniška, apmąstyta. Finale religinė giesmė nuskamba kiek patetiškai, bet pačiai kūrėjai ji labai svarbi. Ir tai tampa svarbu mums.
Lenkų choreografo Maciejaus Kuzminskio spektaklis su ukrainiečių šokėjomis „Kiekvieną minutę Tėvynė“ (Every Minute Motherland) skiriasi nuo visų kitų ukrainiečių pristatymų. Jis techniškai stipriausias, choreografas yra jau patyręs profesionalas, studijavęs ir statęs prestižinėse Europos institucijose. Užtat čia jis pateikia visą krūvą n- kartų matyto šiuolaikinio šokio popuri. Galbūt norint nutolti nuo konkretybių, kurios šokėjoms būtų per sunkios, viskas suabstraktinama, – bet tiek, kad nebelieka nieko autentiškesnio. Aibes kartų net ir lietuvių choreografių darbuose matyta schema: sinchronas, atskyla viena-dvi šokėjos, pašoka savo trumpus solo ir vėl grįžta prie ansamblio sinchrono. Spektaklis, teigiama, apie traumas, bet jis gali būti ne vien apie karą, bet ir persidirbimą, nesutarimus visuomenėje, bet kokias kylančias įtampas. Abstraktus ir, deja, matytas šokis, kuriame susižavėję lietuvių profesionalai įžvelgė šokio leksiką su netikėtais akcentais, bet mano hipotetinis pedagogas pasakytų – ten eiti nereikia. Nebent nori išmokti technikos, o tada kurk savo. Irgi galimas kelias.
Ukrainos šokio platforma tai ir pasiūlė: šokį kryžkelėje. Technikos, nuoseklios mokyklos troškimas, bet ir autentiškumo, savojo žingsnio trenažai. Konkurencijos stoka ir paramos stoka. Šokis tremtyje, bet ir šokis prestižinėse institucijose. Solidarumas, atjauta svečiose šalyse ir bandymai sulaikyti beišvykstančius. Karas kaip tema ir kaip per artima patirtis. Kūnas kaip raiška ir kaip intymus dienoraštis. Ir apskritai – kryžkelė tarp bandymo ir nieko nedarymo, ir stebuklas, kad jie dar šoka. Bet tikriausiai taip ir įmanoma išlikti.
