Nuotraukos – Dainiaus Putino © Low Air Tarptautinė šokio diena
Vilnius – miestas, nuolat perkuriantis save. Kasdien susiduriame su naujais stiklo bokštais, besikeičiančiais maršrutais ir perbraižytais kiemais. Šių metų balandžio 29-ąją Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ kvietė miestiečius pažvelgti į miesto transformaciją iš neįprastos perspektyvos – per kūną. Tarptautinę šokio dieną miestas kvėpavo ne scena, o judesiu, kuris gimė ten, kur gyvename: tarp plytelių įtrūkimų, aikštėse, daugiabučių kiemuose ir senuosiuose mediniuose kvartaluose.
Šventės epicentru tapo Šnipiškės – vienas kontrastingiausių Vilniaus rajonų. Čia dar išlikusi kaimiška Šanchajaus dvasia, kuri susiduria su stikliniais dangoraižiais ir naujakurių kuriama realybe. Tarp šių sluoksnių kūrėjai pastebi ne tik architektūrinį lūžį, bet ir besikeičiančias kūno trajektorijas. Miesto augimas formuoja naujas judėjimo formas, o judesys tampa būdu tyrinėti tai, ką urbanistinė logika dažnai pamiršta – santykį su erdve.
„Nykstant medinei architektūrai, atsirandant naujiems stiklo ir betono sluoksniams, keičiasi ne tik tai, ką matome, bet ir tai, kaip judame“, – sako „Low Air“ šokio mokyklos projektų koordinatorė Greta Snitkutė. – „Judėjimas nebeina senais takais – jis ieško naujų kelių, reaguoja į pokyčius. Todėl svarbu apie tai kalbėti net ir su vaikais, kurie kiemuose praleidžia daug laiko. Šokis čia tampa žaidimu, o kiemas – kūrybos scena.“
Tarptautinę šokio dieną kūnas tampa atmintimi – jis prisimena tai, ką miestas linkęs ištrinti. Urbanistinio šokio tyrinėtoja ir choreografė Airida Gudaitė pastebi: „Kai miestas keičiasi, judesys nebegali likti toks pats – jis reaguoja, prieštarauja, prisitaiko. Judesys tampa būdu ne tik išreikšti, bet ir įsikūnyti, įsiterpti į erdvę, su kuria gyvename. Tai ne estetika, tai praktika – šokis kaip tyrimas, kūnas kaip žemėlapis.“
Šokis – kaip kasdienio miesto alternatyva
„Low Air“ kvietė miestiečius peržengti kasdienybės rutiną – ne simboliškai, o fiziškai. Veiklos buvo išskaidytos į dvi dalis: dienos metu – vaikų žaidimai, kūrybinės dirbtuvės ir patyriminiai šokio momentai, vakare – suaugusiųjų ir paauglių performansai, įvietinti konkrečiose Šnipiškių erdvėse. Visos veiklos – atviros, nemokamos, kviečiančios žiūrovą tapti dalyviu.
Vakaro kulminacija – ištrauka iš naujausio „Low Air“ spektaklio, kuris šį pavasarį iškeliauja į tarptautines scenas Ukrainoje, Ispanijoje ir Vokietijoje. Spektaklis – ne tiesiog meno kūrinys, bet kūniškas komentaras miesto kaitai. Jo pristatymas rajono aplinkoje tapo ne tik menine intervencija, bet ir simboliniu veiksmu: miesto menas grįžta pas žmogų – ten, kur jis gyvena, o ne tik ten, kur jis yra kviečiamas jį stebėti.
„Meno demokratizavimas ir įtrauktis nėra tik sąvokos, tai – veiksmas“, – sako vienas teatro „Low Air“ bendraįkūrėjų, prodiuseris Laurynas Žakevičius. – „Kai menas ateina į rajonus, jis ne tik pasiekia žmones, bet ir atveria erdvę permąstyti save, savo kūną, savo buvimą mieste. Teatrai, galerijos, muziejai svarbūs, bet jei norime tikros įtraukties – turime patys išeiti į miestą.“
Šokis – mieste, su miestu, apie miestą
Šių metų Tarptautinės šokio dienos minėjimas Vilniuje išsiskyrė ne tik forma, bet ir požiūriu. Tai nebuvo šventė su programa – tai buvo patyrimas, kviečiantis judėti kartu su miestu, gyventi ne tik akimis, bet ir kūnu.
Low Air kūrėjų – A. Gudaitės ir L. Žakevičiaus – ilgametė veikla, įvertinta Šv. Kristoforo statulėle už indėlį į visuomenės ugdymą per šokį, šįkart virto ne formaliu renginiu, o urbanistiniu ritualu. Miesto kaitoje gimė choreografija, kuri nesibaigė kartu su pasirodymu – ji tęsėsi kiekviename žingsnyje, kuriame kūnas įsiterpė į erdvę kitaip.
Šokis, kaip atminties forma, čia tapo pasipriešinimu užmarščiai. Kūnas, kaip žinojimo vieta, priminė, kad miestas ne tik statomas – jis taip pat jaučiamas. Ir kartais svarbiausias miesto žemėlapis yra tas, kurį nešiojamės savo judesyje.
Tarptautinė šokio diena Šnipiškėse – tai ne šventė, o būdas įsiklausyti į miestą kitaip. Kai architektūra kuria atstumus, šokis juos sujungia. Kai miestas pamiršta savo kiemus, kūnas primena. Kai kultūra nutolsta, judesys sugrąžina ją ten, kur jos labiausiai reikia – į gyvenimą.
