Menu
 
 

„Unknown Mortal Orchestra“ lyderis – apie maistą, seksą ir žmogiškumą

2018 08 07  19:48  |  M.I.C. Naujienos

Reklama SwO Live Feed

Unknown Mortal Orchestra

Nuotrauka – iš „UMO“ asmeninio archyvo ©

Rubanas Nielsonas – grupės „Unknown Mortal Orchestra“ protas ir širdis. Jis komplikuotas žmogus su nelengva praeitimi. Jo namai Portlande, bet šaknys – Naujojoje Zelandijoje. Jis kuria muziką su daugybe poteksčių, bet nenori, kad ji būtų vertinama pernelyg rimtai. Jis nemėgsta politikuojančių muzikantų, bet pats turi nuomonę apie viską.

Rugpjūčio 14 dieną Vilniaus Botanikos sode Kairėnuose iš arti išvysime jo grupę „Unknown Mortal Orchestra“. O belaukdami dar vieno muzikos agentūros „8 Days A Week” koncerto galime artimiau susipažinti su pačiu Rubanu: kuo jis būtų kitame gyvenime, kaip rašo dainų tekstus ir ką mano apie sekso robotus.

Apie ekstremalų įkvėpimą:

„Per žemės drebėjimą Meksikoje mes buvome įkalinti parke su daugybe žmonių. Pastatai galėjo griūti, tad į juos nebuvo galima eiti. Galiausiai po 12 valandų į parką buvo atgabenta maisto ir vandens. Mes padėjom viską išdalinti vaikams ir pagyvenusiems žmonėms. Kai visais buvo pasirūpinta, vienas savanoris iš visų plaučių sušuko: „Viva la Mexico!“ Ir po sunkios paros visi parke nušvito. Tai buvo akimirka, atgaivinusi mano tikėjimą žmogiškumu. Ta eilutė skamba ir dainoje „American Guilt“.“

Apie seksą ir maistą:

„Bandžiau sugalvoti kvailą ir paprastą pavadinimą albumui, nes mano tikslai labai paprasti. Dažnai mano muzika interpretuojama labai giliai, bet man tai atrodo klaidingas įspūdis, nes aš labai paprastas žmogus. Gyvename sunkiais laikais. Jaučiau, kad pasirodys daug ambicingų, sudėtingų politinių albumų. O mano albumas „Sex & Food“ visai ne toks. Jis visai nėra politiškas. Jis tiesiog apie tikrus jausmus.“

Apie albumą kitam savo „aš“:

„Nerašau dainų praštmatniems klubams ir festivaliams. Mano muzika skirta klausytis su ausinėmis arba savo kambaryje. Man atrodo, kad jei nekurčiau muzikos, tai dirbčiau kokį nors šūdiną darbą. Tad albumas ir skirtas tai kitai mano versijai. Mano asmeniniam, siauram skoniui – tai būtent tokia muzika, kokios man ir pasauliui šiuo metu reikia.“

Apie vaikystės traškesius:

„Aš baigiu ketvirtą dešimtį. Užaugau laikais, kai kasetės buvo pagrindinis būdas klausytis muzikos. Viskas tuo metu šiek tiek traškėdavo, tad traškesiai man iki šiol skamba labai gražiai. Kiekvienas albumo aspektas yra lyg pasąmoniniai vaikystės prisiminimai. Lyg bandyčiau atkurti savo vaikystės nuotaiką.“

Apie autobiografiškumą:

„Visas mano gyvenimas jau ir taip atsispindi muzikoje. Tai gana gėdinga. Dažnai rašydamas muziką įsivaizduoju, kad ji labai siurrealistiška ar psichodeliška, o po kokių pusantrų metų išgirstu ir suprantu: „Bliamba, čia juk tiesiog tas pirkinių sąrašas, kurį buvau sudaręs.“

Apie palaidotą roko muziką:

„Atrodo, kad visi laidoja roko muziką. Todėl tai tapo mano asmenybės dalimi – būtent tai dabar noriu daryti. Noriu parašyti tikrą ir gerą roko dainą, kuri būtų nesuprantama tiems seniems roko diedams, kurie nekenčia repo. Kaskart, kai kas nors gina roką, tai atrodo visiška nesąmonė. Bet kai kas nors yra nesąmonė, aš tai priimu kaip iššūkį.“ 

Apie skandalingą potekstę:

„Pitchfork“ straipsnis atsirado po to, kai žurnalistas penkias dienas praleido mūsų namuose. Trečią dieną jis iškėlė tą teoriją, kad albumas galbūt yra apie mano ir žmonos poligaminius santykius. Išgirdęs teoriją, pamaniau, kad gal tikrai jis iškodavo albumo prasmę. Tad nusprendžiau verčiau jau pats apie tai kalbėti, kad žmonės neprisigalvotų visko patys.“

Apie amžiną meną:

„Imperijos iškyla ir sugriūva, bet žmonės vis tiek tebesiklauso Bacho, Bethoveno ir Jimi Hendrixo. Jie jų klausys ir toliau. Neseniai skaičiau sovietų Rusijos mokslinės fantastikos rašytojus brolius Strugackius – jie labai gerai rašo! Suvoki, kad tos knygos parašytos Sovietų Sąjungoje, ideologijoje, priešingoje mūsiškei. Bet žmogiškumas daug svarbesnis. Taigi aš nemanau, kad menas keičia pasaulį, bet manau, kad jis išlieka ilgiau nei politika.“

Apie pasaulio pabaigą:

„Amerikiečiai yra optimistai. Per žinias nuolat kalbama apie apokalipsę, Amerikoje pasaulio pabaiga visad yra ant nosies. Bet tai jiems atrodo labai įspūdinga. Pasaulis baigsis, bet tu neplanuoji nusižudyti, tu turi pamatyti, kaip viskas bus, tu pilnas adrenalino. Turi būti pilnas energijos.“

Apie palengvėjimą:

„Tikiuosi, kad kai žmonės klausys šio albumo, jis taps jiems artimas. Nenoriu, kad klausydamiesi jie galvotų apie mane. Tikiuosi, kad muzika jiems taps sava. Jie patys susikurs jai prasmę. Iš tiesų visad viliuosi, kad nuo mano muzikos žmonėms palengvės ir jie bus laimingesni.“

Apie sekso robotus:

„Ministry of Alienation“ yra viena rimtesnių dainų, bet įdėjau į ją labai kvailą eilutę: „Nieks nesidulkina su bjauriu robotu.“ Žmonės dabar daug šneka apie sekso robotus, tai pagalvojau, kad būtų įdomu, jei robotas būtų toks šlykštus, kad niekas jo nesirinktų ir jis dėl to liūdėtų, kaip paprastas nepatrauklus žmogus. Nežinau, ką tai reiškia, bet man tai pasirodė gera eilutė.“

Apie ryšį su žmonėmis:

„Aš kilęs iš Naujosios Zelandijos, esu mišrios rasės ir turiu kelias pilietybes, taigi niekad nesijaučiau kam nors priklausantis, neprisiskyriau savęs jokiai įprastinei kategorijai. Anksčiau stengdavausi, bet dabar esu pakankamai suaugęs, kad man šie dalykai neberūpėtų. Žmonės dabar labai griežtai apsibrėžia, kas jie yra, ir atsiskiria vienas nuo kito. Nesuprantu kodėl. Aš jaučiu ryšį su visais žmonėmis.“

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Raganstra

Riga Fashion Week / Spring/Summer 2019

Slow fashion brand made in Barcelona – shernas

Yaska Art