Menu
 
 

Venice Atienza: „Ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti paimta ar suvartota žmogaus“

2021 10 14  22:05  |  Pokalbiai

Venice Atienza: „Ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti paimta ar suvartota žmogaus“

Režisierė Venice Atienza. Nuotrauka – asmeninio archyvo ©

„Paskutinės dienos prie jūros“ – filmas apie dvylikametį berniuką Reyboy, gyvenantį žvejų kaimelyje, Filipinuose. Iš „rojaus žemėje“ netrukus jis persikels į miestą – mokytis. Režisierė Venice Atienza dokumentuoja tai, kaip berniukas mato ir išgyvena pasaulį prieš svarbius gyvenimo pokyčius.

Debiutinis kūrėjos filmas buvo pristatytas Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF), iki spalio 23 d. jį galima pasižiūrėti „Skalvijos“ virtualioje salėje. Filmas subtitruotas lietuvių k.

Kaip atsidūrėte tame atokiame Filipinų kaimelyje ir kas privertė į jį sugrįžti?

Kaimas Filipinuose – vienas smulkiausių savivaldos vienetų. Karihatag gyventojai sužinojo, kad atvyksta filmavimo grupė. Anuomet – dokumentuoti, kaip jie atsilaiko prieš jūrą, audras. Apsistojome su seniūno šeima. Jo sūnus – mano filmo herojus Reyboy. Berniukui patiko žaisti su kamera, kartu praleidome nemažai laiko. Iškart pajutome sielų giminystę. Pamenu, maudomės, o jis man pasakoja istorijas, pavyzdžiui, apie vandenyne gyvenančią milžinišką žuvį. Nusprendžiau, kad vieną dieną sugrįšiu daugiau pafilmuoti. Vėliau išvykau studijuoti į Portugaliją. Su Reyboy nepalaikėme ryšio, nes kaimelyje nebuvo nei interneto, nei telefono. Jis buvo toks tolimas ir izoliuotas, kad net laiškai jo nepasiekdavo. Kai po dvejų metų grįžau į Filipinus, iškart nuvykau aplankyti Reyboy. Sužinojau, kad mieste jis laiko egzaminą, kad ketina išvykti mokytis. Supratau, koks svarbus buvo tas momentas, kad turiu su Reyboy praleisti šiek tiek daugiau laiko. Pati prieš kelis metus buvau palikusi namus. Ta patirtis buvo dar labai gyva. Jaučiau, kad ir Reyboy stovėjo ant pokyčių slenksčio. Kartu praleidome paskutines vasaros savaites.

Venice Atienza: „Ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti paimta ar suvartota žmogaus“

Kadras iš filmo PASKUTINĖS DIENOS PRIE JŪROS

Esate iš didelio miesto – Manilos. Ką jums reiškė su jūra ir vėjais kovojantis kaimelis?

Ten nepaprastai gražus vanduo! Be to, įspūdį darė bendruomenės jausmas. Kaimelio gyventojai geografiškai labai atskirti. Kai prasideda musonų sezonas, nuo lietaus ištvinksta upė, Karihatag tampa lyg kokia sala. Žmonės tuomet tegali pasikliauti vieni kitais. Tarpusavio pagalba čia – ne kažkokia filantropija, o savaime suprantamas reikalas. Įspūdį darė tai, kaip jie „matė“ kaimyną. Jei viena šeima nepagavo žuvies, ja pasidalindavo ta, kuriai tądien pasisekė labiau. Viskas veikė tarsi kokia ekosistema. Tas bendradarbiavimas jiems ir padėjo atsilaikyti prieš gamtos iššūkius.

Venice Atienza: „Ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti paimta ar suvartota žmogaus“

Kadras iš PASKUTINĖS DIENOS PRIE JŪROS

Kaip gamtos elementai, metaforine prasme, buvo ir yra matomi Karihatag gyventojų? 

Kai apie jūrą ar dangų kalbame su Reyboy dėdėmis, naudojame personifikacijas, tarsi kalbėtume apie žmogų, kažką gyvo. Pavyzdžiui, jūra pikta, dangus liūdnas, ir t. t. Kai baigę filmavimo darbus rengėmės išvykti, pradėjo lyti. Reyboy dėdė sakė, kad „net ir dangus bei jūra verkia“, nes mes išvažiuojame. Jūra jiems – gyvenimo ir gyvybės šaltinis, bet kartu kažkas, kas turi emocijas. Man jūra visuomet buvo kažkas nepažinaus, tarsi tarp šio ir ano pasaulio. Kai augau, močiutė man vis pasakodavo, kad po mirties, anapilin, sielos keliauja vandeniu.

Toks jūros „matymas“ tikriausiai kuria pagarbesnį santykį su gamta, net ir ekologijos prasme… 

Netoli Reyboy kaimelio yra vandens takas, kuriuo, neva, keliauja banginiai. Žvejai man pasakojo, kad banginių nemedžioja todėl, kad jie priklauso jūrai. Reyboy tėvas įsitikinęs, kad jei viskuo pasinaudotume šiandien, ateičiai, vaikams nieko nebeliktų. Ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti paimta, paimta dabar ar suvartota žmogaus. Yra dalykų, kurie mums nepriklauso. Gyvenimas Karihatag sudėtingas ir kompleksiškas. Reyboy man buvo raktas į tą realybę. Per jį filme pasakojama apie kaimelio žmonių santykį su gamtos grožiu, ir kartu – pavojais. Tas kaimelis – rojus, bet ir rojuje yra „plyšių“. 

Venice Atienza: „Ne viskas, kas yra gamtoje, turi būti paimta ar suvartota žmogaus“

Kadras iš filmo PASKUTINĖS DIENOS PRIE JŪROS

Reyboy filme kalba apie dalijimąsi, nesavanaudiškumą. Mąsčiau apie tai, kaip jo pasaulėžiūrą paveiks gyvenimas mieste, kur susvetimėjimas kur kas didesnis. 

Tada Reyboy tebuvo dvylika. Dabar jam penkiolika. Daug apie tai kalbėjome. Sako, kad pasiilgsta tos savo versijos, kuri užfiksuota filme. Jam tai jau tolima praeitis. Miestas, į kurį persikėlė mokytis, nėra Manila, bet vistiek tai – miestas. Aplinka kitokia, bendruomenės jausmas silpnesnis. Reyboy turėjo išmokti prisitaikyti. Pamenu, kaip prieš išvykstant jis manęs klausė, koks jausmas lankyti vidurinę mokyklą. Normalu baimintis to, ko nežinai. Anuomet artėjantys pokyčiai, gyvenimas mieste, jam kėlė nerimą.

Filmai, kuriuos sukuriame, galiausiai šį tą pasako ir apie mus pačius. Kiek berniuko istorijoje atpažinote save? 

Reyboy man priminė apie tai, ką kadaise praradau. Kažkuria prasme jam pavydėjau. Jis nebijojo klausti, norėjo žaisti, galėjo itin drąsiai svajoti. Aš supratau, kad mano svajonės tapo pragmatiškos, kad save cenzūruoju. Reyboy nebijojo svajoti net ir apie keliones į kosmosą! Jo natūralumas mane itin jaudino ir priminė, kad aš pati kadaise lioviausi būti tokiu žmogumi. Dabar daug keliauju. Iš to kyla ir nerimastingumo jausmas: namuose jauties lyg nesavas, bet kartu toks esi ir svetur. Jaučiau, kad panaši gali būti ir Reyboy ateitis. 

Dabar jis visuomet turės galimybę pažvelgti atgal į tai, kuo buvo tą vasarą. Tai skleidžiasi per judviejų pokalbius, svajones, jūsų pačios įspūdžius…

Filmuojamas berniukas dažnai jautėsi nejaukiai, tarsi kažkas jį stebėtų… Įjungus kamerą pasikeisdavo, susigėsdavo. Juostoje radosi vis daugiau momentų, kuriuose Reyboy ir aš tiesiog kalbame. Tiek jam, tiek man garsistė prisegė mikrofoną. Tokiu būdu, be kažkokio plano radosi filmo forma. Ją įtvirtinome montaže. Žiūrint pirmąsias juostos versijas vis atrodė, kad kažko trūksta. Vis nepavykdavo galutinai atskleisti Reyboy asmenybės. Montuotojai pasiūlė į filmą įtraukti mano komentarus. Šio eksperimento baiminausi: kai naudoji savo pasakojimą ir balsą, labai atsiveri. Ilgai prie to dirbome. Kad pasakojimas skambėtų natūraliau, komentarus kartais įrašinėdavau į telefoną, tiesiog vaikštinėdama po kambarį…

Ką kaimelio gyventojams reiškė jūsų apsilankymas? Kaip tas santykis pakito? 

Kai atvykau, žinoma, buvau pašalietė, režisierė, į kaimelį atvykusi kurti filmo. Ilgainiui tapome draugais. Manau dar ir dėl to, kad mano darbo metodas buvo kitoks nei prieš tai apsilankiusių filmavimo komandų. Iš pradžių vietiniai galvojo, kad mes iš BBC ar panašiai. Vis klausinėjo, ar filmas bus rodomas svarbiausiame Filipinų televizijos kanale. Iš pradžių nežinojau, ar ta medžiaga apskritai virs filmu, ar kažkas iš to bus. Vis aiškinau, kad nesu žymi režisierė. Filmavome ne visą laiką. Po trijų savaičių teturėjome 60 valandų medžiagos. Bet santykis su filmo herojais tęsiasi iki šiandien. Su Reyboy, pavyzdžiui, kalbėjomės vakar. 

Kaimelis pagaliau turi interneto ryšį?

Taip, regis, gegužės mėnesį buvo įvestas internetas. Reyboy dabar man siunčia „selfius“. Bendrauti tapo kur kas paprasčiau…

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Kinas po paskaitų

DIOR

Ina Budrytė

Kauno bienalė

DNO