Birželio 7 d., trečiadienį, 17 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje vyks dvikalbio leidinio lietuvių ir lenkų kalbomis „Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius. Kūryba, kontekstai, mažieji kūriniai“ („Knygos Stanisław Bohusz-Siestzeńcewicz. Twórczość, konteksty, przyczynki“) pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos sudarytoja, Suvalkų apskrities muziejaus kuratorė Eliza Ptaszyńska, straipsnių autorės Jolita Mulevičiūtė, Laima Laučkaitė, pokalbį moderuos Algė Andriulytė.
Nuotraukos – Lietuvos nacionalinis dailės muziejus archyvo ©
Ši knyga – tai žymiam vilniečiui skirtas atminties paminklas, pasirodęs Vilniaus miesto 700-ojo jubiliejaus metais. Besidomintiems Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus kūryba Suvalkų apskrities muziejus dovanos pristatomą knygą.
Knygą išleido Suvalkų apskrities muziejus, 2021 m. surengęs pirmąją tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje dailininko kūrybos parodą, kuri apkeliavo Užutrakio dvaro rūmus ir Vilniaus paveikslų galeriją. Stanislovas Bohušas Stanisław Bohusz-Siestzeńcewicz (Stanisław Bohusz-Siestzeńcewicz) – greta Ferdynando Ruščico – buvo iškiliausias XX a. pradžios Vilniaus dailininkas, kurio biografija ir kūryba iki šiol nepakankamai pažįstama ir mįslinga.
Bohušas-Sestšencevičius buvo įvairiapusė asmenybė: tapytojas, kūręs įspūdingus portretus, puikus piešėjas, grafikas, įamžinęs Lietuvos ir Lenkijos miestelių kasdienybę, pramoginio Vilniaus gyvenimo spiritus movens, kabareto „Ach“ spektakliams rengęs scenografiją ir kostiumus, šmaikščių karikatūrų meistras, žurnalinės grafikos kūrėjas. Taip pat – Vilniaus aukštuomenės narys, reformatų konfesijos veikėjas, intelektualas, valdęs plunksną, publikavęs tekstus apie meną. Menininkas gimė Nemenčinėlės dvare, mokėsi Vilniuje, dailę studijavo Peterburge, Paryžiuje, Miunchene, gyveno Varšuvoje, o 1907 m. grįžo į savo mylimą Vilnių, kur išsiskleidė jo talentai.
Bohušo-Sestšencevičiaus kūrybos ir veiklos aspektus knygos straipsniuose nagrinėja lietuvių ir lenkų tyrinėtojos ir tyrinėtojai. Reformatų Bohušų-Sestšencevičių šeimą, jos narių likimus, gyvenamąsias vietas Vilniuje, pasiremdama archyviniais duomenimis, nušviečia Zita Kološevska. Dailininko ryšius su Miuncheno menine aplinka nagrinėja Eliza Ptaszyńska. Jolita Mulevičiūtė gvildena „kresų“ problematiką dailininko kūryboje, Lukasz Kossowski interpretuoja dailininko paveikslą „Geiša“, o Laima Laučkaitė – paveikslą „Vilniaus priemiesčių vaikai“.
Restauratorė Elżbieta Basiul aptaria technologinius dailininko paveikslų aspektus XIX a. tapybos praktikų ir estetikos kontekste, Małgorzata Geron analizuoja Bohušo-Sestšencevičiaus straipsnius, atskleidžiančius jo pažiūras į to meto lenkų meno korifėjus – Mateiką ir Chelmonskį. Literatūrologė Irena Fedorowicz nušviečia humoristines XIX a. Vilniaus tradicijas, kurias tęsė Stanislovas Bohušas-Sestšencevičius, o Anna Klugowska pristato naujausią menotyrinį atradimą – dailininko rengtų kabareto „Ach“ spektaklių fotografijų rinkinį, saugomą Torūnės universiteto bibliotekos rinkiniuose.
