Menu
 
 

Dramaturgė D. Statkevičienė: „8 minutės“

2016 11 10  19:20  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Dovilė Statkevičienė

Nuotraukos: Dovilės Statkevičienės archyvas.

„Menų spaustuvė“ pristato antrąją jaunųjų menininkų programos „Debiutų scena‘16“ premjerą spektaklį „8 minutės“. Idėjos autorė ir dramaturgė Dovilė Statkevičienė kartu su režisiere Sigita Pikturnaite savo bendrą darbą vadina teatro skiepais žiūrovams ir kviečia į itin artimą susitikimą su nežinomomis visai šalia esančių žmonių istorijomis. Apie lapkričio 23 ir 24 dienomis pristatomą spektaklį kalbamės su pjesės autore.

LMTA baigei teatro kritikos magistro studijas, rašai recenzijas ir komentarus apie kitų kūrinius. Kas lėmė, kad šį kartą pati sukūrei pjesę?

Rašyti teatrui pradėjau gerokai anksčiau, negu rašyti apie teatrą, tiesiog ilgą laiką tas pirmas mano teatras buvo stalčiuje.

Kaip atsirado “8 minutės”?

Pjesės idėja kilo besvarstant, kaip sukurti teatrą be pagrindinių teatro įrankių ir leisti žiūrovui gilintis ne į aktorių asmenybes, bet į save ir aplink sėdinčiuosius. Norėjosi atrasti autentiškesnį, artimesnį priėjimą prie žiūrovo, bet išvengti interaktyvumo triukų. Taip gimė mintis sukurti neįprastą teatrinę terpę, kur auditorija ne vien klausytų, žiūrėtų, bet kiekvieną istoriją išjaustų savo kailiu.

Pjesė buvo pristatyta festivalyje „Dramokratija 2016“. Sumanyta forma pasiteisino ir žiūrovų buvo priimta labai jautriai, šiltai. Beje, į skaitymus buvo atėjęs ir šuo – jo buvimas labai praturtino atmosferą. Jeigu šis tekstas kokiu nors būdu pasieks ir tą šunį, lauksime spektaklyje.

Spektaklis susideda iš skirtingų istorijų, skirtingų žmonių likimų. Kuo tie likimai ypatingi? Kodėl būtent juos patirti turėtų žiūrovai?

Norėjosi, kad istorijos, kurias tarsi duodame pasimatuoti žiūrovui, nebūtų ypatingos, greičiau atvirkščiai: kuo labiau eilinės, kuo labiau iš kaimyninio balkono. Tokio pasirinkimo motyvas – kritika visų pirma sau, mat esu linkusi labai greitai daryti kilometrines išvadas apie žmones, kurių matau tik veidus, bet asmenybių nepažįstu. Ši pjesė – skiepai pirmiausia sau, linkint iš pradžių išgirsti visą istoriją, ir tik tada padaryti išvadą. Ir kuo trumpesnę.

Dovilė Statkevičienė - SwO magazine

Kaip manai, kodėl šiandien žmogui reikia teatro, kad patirtų ir susitapatintų su istorijomis tų, kurie kas dieną yra visai šalia – mūsų darbe, mūsų kaimynystėje, šeimoje?

Paprastai būtent kinas ar teatras padeda atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta šalia. Ekrane ar scenoje istorijos išdidinamos, ir staiga scenoje tu pamatai didelį save, savo tėvą, draugą ir panašiai. „8 minutės“ – dar viena iš tų lupų, didinančių vaizdą ir leidžiančių su tuo vaizdu žaisti.

“8 minutės” apibūdinamas kaip “kitokio interaktyvumo” spektaklis, nesikėsinantis į asmeninę žiūrovo erdvę. Kaip čia išlaikomas balansas ir ji nepažeidžiama?

Spektaklis interaktyvus savo poveikiu, o ne aktorių veikimo būdu. Žiūrovai išlieka neliečiami, bet aktoriai yra labai arti ir veikia taip, kad būtų pamatyti visų sėdinčiųjų veidai, kūnai, gestai, kurie šiam spektakliui yra reikšmingi.

Kam rekomenduotum pamatyti spektaklį ir ko iš jo gali tikėtis žiūrovas?

Visų pirma rekomenduoju šuniui, kurį minėjau, o be jo – visiems. Žiūrovams nederėtų baimintis, kad siūlome vakciną: mūsų intervencija – ne fizinė, o veikiau emocinė. Viskas bus gerai, batų autis nereikės, tad kojinės gali būti sudilusios. Svarbiausia – ateiti!

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Egzotique Egzotique

Yaska Art