Menu
 
 

J. Statkevičius ir K. Sabaliauskaitė: abu manome, kad tautinis kostiumas, kaip ir šalies tapatybė negali įstrigti laike

2016 11 22  12:47  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

J. Statkevičius - 2017 pavasario-vasaros kolekcij

Nuotrauka: Pauliaus Gasiūno

„O ar galėjo podiumas būti kitoks, kai mes kalbame apie Lietuvos istoriją, – sako drabužių dizaineris Juozas Statkevičius, praėjusio sekmadienio vakarą „Litexpo“ kongresų ir parodų centre Vilniuje pristatęs lietuviško tautinio kostiumo spalvomis sušvitusią savo 2017 pavasario-vasaros kolekciją. – Esame valstiečių tauta, kurios kostiumą stipriai įtakojo istorija bei Lietuvoje užuovėją atradusios tautos“. „Juozo nutiestu podiumu žengė ne paikas trispalvis lozungas, ne etnografijos muziejus, ir ne per sovietinės „harmonizacijos“ kičą perleistas devinto vandens nuo kisieliaus garas, o pasaulio ritmu pulsuojanti mada“, – įsitikinusi Juozo Statkevičiaus kolekcijos įkvėpėja, rašytoja dr. Kristina Sabaliauskaitė. Siūlome dviejų kūrėjų pokalbį apie tautinį kostiumą, madą ir tautiškumą.

J. Statkevičius

Paveikslų nuotraukos iš Lietuvos dailės muziejaus

Kristina: Juozai, kai prieš pusę metų pasakei kolekcijos temą, nudžiugau, seniai to laukiau, beveik 15 metų, nuo tavo Paryžiaus „LVMH Aukštosios mados sindikato“ premija apdovanotos juostinių suknelių kolekcijos. Vis svarstydavau, kada sukursi lietuvišką kolekciją, kurios šiandien taip reikia?

Juozas: Aš tos temos bijojau, nes tai – sudėtinga ir slidi tema. Jei žmogus su prijuoste, iškart – „duokim garo“ ir atmetimo reakcija. Daug kam atrodo, kad mada ir liaudiškas kostiumas niekaip nesusiję. Tik pasidomėję giliau, atrandame klodus, iš kurių galėtum dar dešimt kolekcijų sukurti. Sunku per 90 modelių parodyti ir medžiagas, ir mūsų kultūros istorijos etapus, ir tai, kas gražiausia ir geriausia, ir tai, per ką teko pereiti lietuvių tautai, ir kas yra ateitis, kas šiuolaikiška. Neišnaudojame šitos temos. Gyvenimo būdas per šimtmečius pasikeitė ir keičiasi. Nuo pirmojo modelio ant podiumo norėjau parodyti, kokia Lietuva buvo ir kokia yra dabar. Seni dalykai įkvepia nauja. Noriu tau padėkoti, kad parodei meno kūrinius, kurie mane įkvėpė kolekcijai. Pirmoji balta suknelė su pūstu sijonu buvo Kanuto Rusecko „Lietuvaitė žvejė“.

Kristina: Kuri turėjo būti absoliučiai skandalingas meno kūrinys tame amžiuje, kai ją nutapė – mergina pasikaišiusi sijonus žvejoja, jos nuogos blauzdos begėdiškai atidengtos. Neįmanomas dalykas – XIX amžiaus darbo  padiktuotas mini, kurį pastebėjo romantikas tapytojas!  Visiškai sutinku: mes nežinome, kiek iš tiesų turime turto ir koks ypatingas yra originalus tautinis kostiumas. Įpratę matyti jį harmonizuotą, tiesiog nebeatkreipiame dėmesio į detales, spalvas, medžiagas, istorijas.

Juozas: Vietoj mėlyno sijono tam ansambliui derinau tikro, XIX amžiaus antikvarinio šilko kaspino atraižą, kurią „žvejė“ būtų galėjusi matyti tuo metu. Po kolekcijos žiūrovai kalbėjo, kad ant podiumo matė ne tik lietuviškų, bet ir škotiškų medžiagų. Bet, tu juk žinai – neatsitiktinai…

Paryžiuje 2001 metais pristatyta kolekcija - J. Statkevičius

Nuotrauka iš Paryžiuje 2001 metais pristatytos kolekcijos – Audronės Vaupšienės

Kristina: Nes XVII amžiuje škotai nuo religinio persekiojimo pabėgo į Kėdainius, atsivežė savo tartanus, o lietuviai į šiaurę nuo Kėdainių, pradėjo austi languotas medžiagas, vėliau, žinoma, namų staklėmis imitavo “anglišką vilną”, kurią vilkėdavo dvarininkai. Juozai, tau pavyko surasti tikrą Lietuvos turtą – dar likusias senąsias audėjas…

Juozas: Joms jau 90 metų. Ir jos vis dar audžia! Dar moko dukras ir anūkes, kad amatas nemirtų. Jos audė man medžiagas ir pasakojo neįtikėtinas istorijas. Apie tai, kaip iš turtingos ponios ar žydės panešioto brokatinio chalato pasisiūdavo kiklikus ir kaip jais džiaugdavosi, kai per šokius drąsiai atsegdavo vieną sagelę. Arba kaip iš vyro pasivogusios kelnes, audavosi jas po trim sijonais, kad nebūtų šalta ir važiuodavo žiemą į bažnyčią. Jei vyras apie tokį žmonos „nusikaltimą“ būtų sužinojęs – duotų skūron. Kolekcijoje viską apverčiau aukštyn kojomis – iš audinio, iš kurio būdavo siuvami moteriški sijonai, pasiuvau vyriškus švarkus. Kartu su audėjomis dėliojome spalvų sąskambius, mane įkvėpė net išvirkščioji prijuostės pusė, o labiausiai – į medžiagas „įaustos“ istorijos ir pasakojimai.

Paryžiuje 2001 metais pristatyta kolekcija - J. Statkevičius

Nuotrauka iš Paryžiuje 2001 metais pristatytos kolekcijos – Audronės Vaupšienės

Kristina: Turime suprasti, kad tautiniame kostiume nėra nieko atsitiktinio, nereikalinga, visa tai, kas į jį sudėta – spalvos, raštai, grožis yra tikra. Žmonės juk neturėjo pinigų, vieną išeitinį drabužį moterys pasisiūdavo visam gyvenimui ir į jį sudėdavo visa, ką tik galėdavo sau geriausio ir gražiausio leisti.

Juozas: Todėl ir sudėdavo: ir raudonų koralų karoliai, ir gintarai didžiausi, ir galionai, nuo ponų senų drabužių nuardyti, ir iš keliaujančio prekijo pirkti ryškiaspalviai šilko kaspinai. Vienas drabužio ansamblis pasakoja visą žmogaus gyvenimo istoriją – nemeluodamas apie tai, kas tas žmogus yra.

Kristina: Šalies istorija ir tapatybė negali įstrigti kaip inkliuzas gintare, juk ji amžių bėgyje natūraliai vystėsi…

Juozas: Kostiumas – taip pat. Tai svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti savo kolekcija. Joje turėjome pamatyti ir miško brolius, ir Salomėją Nėrį, ir Čiurlionį, ir Tysliavą, ir studentą, būsimą knygnešį, ir kaimo beprotį ir maištingą, lietuvybės idėjų suviliotą bajoraitę. Bet svarbiausiai buvo pamatyti kaip sava visa tai – čia ir dabar.

Paryžiuje 2001 metais pristatyta kolekcija - J. Statkevičius

Nuotrauka iš Paryžiuje 2001 metais pristatytos kolekcijos – Audronės Vaupšienės

Kristina: Kai pradedame vystyti kolekcijos idėją, žiūrime daug meno kūrinių, paveikslų, parodų. Man visada nuostabu, kaip sugebi perdirbti kūrinio idėją, paversti ją drabužiu ir pamatyti naujai. Vaikinas su skranda ant podiumo. Jis gimė iš Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslo, kurio nuotrauką išsiunčiau Juozui. Jis padarė tai, kad Lietuvos valstiečiai iš Smuglevičiaus drobės ant podiumo suskambo itin šiuolaikiškai. Kaip ir lietuvaitės, tarsi išlipusios iš Rusecko drobių – su vapsvos liemenimis ir suveržtais kiklikais.

Juozas: Mūsų bėda – trumpoji atmintis. Tautinį kostiumą atpažįstame tik nuo XIX amžiaus pabaigos, tarsi žinome iš Rumšiškių, dainų švenčių ir televizijos laidos „Duokim garo“. Labai gaila, kad neturime laiko, o gal noro – pažvelgti giliau. Na, kad ir nuėję į etnografijos muziejų, kur galima rasti tikrų tautinių kostiumų. Kai kūriau kolekciją, iš pradžių gilinausi į regionus, o tada – žiūrėjau abstrakčiai į grožį, tarsi pirmą kartą matyčiau. Mane domino viskas – forma, spalvų gama. Spalvos nepaprastos! Sakytumei – iš Meksikos ar Peru. O iš tiesų kašmyro megztiniai gimė iš seno žemaitiško šaliko, kurį radau pas vieną močiutę. Senas, šimtametis spalvų pavyzdys, kuris man pasirodė nepaprastai šiuolaikiškas ir kurį drebančiomis rankomis man parodė kaip didžiausią lobį

Kristina: Šiuolaikiškumo įspūdį dar sustiprino moderniai pateiktos žemaitiškos dainos ir miuziklo „Velnio nuotaka“ muzika…

Juozas: Velnio nuotaka – aktorė Vaiva Mainelytė sėdėjo salėje. Po pasirodymo ji man paskambino ir prisipažino apsiverkusi – tiek priminimų ir jausmų jai sukėlė. Tą girdėjau ne iš vieno – vasaros pas močiutę, miške, vaikystė…

J. Statkevičius - 2017 pavasario-vasaros kolekcij

Nuotrauka: Pauliaus Gasiūno

Kristina: Man atrodo, itin svarbu, kad sukūrei labai jauną ir labai šiuolaikišką kolekciją. Pažvelgei į tautinį kostiumą ne kaip į muziejinį ar proginį pasipuošimą, bet kaip į madą, kuri gali būti šauni, “ant bangos”, dėvima kasdien, patogiai ir su pasididžiavimu.

Juozas: Mane nuoširdžiai pribloškė, kad mano modeliai, jauni žmonės, kurie niekuomet nesigilino į tautinio kostiumo subtilybes, net nesuprato, ką rengiasi. Sakė: labai cool. To ir siekiau šita kolekcija, norėjau, kad jauni žmonės atkreiptų dėmesį į istoriją ir ja pagaliau didžiuotųsi. Norėjau įrodyti, kad iš žemaitiško audinio pasiūtas švarkas gali „nunešti“ užsienines madas. Štai, kur yra tikras, neimituotas, neskolintas grožis.

Kristina: To norėjau ir aš, rašydama savo „Silva Rerum IV“. Kartais panašios mintys, laiko idėjos ir kūrybos dvasia sklando ore… Mano knygos pirmame skyriuje aprašytas vienos pagrindinių herojų, valstietės kostiumas, nors kai rašiau, apie kolekciją tu dar nekalbėjai: Pagal rūbą – ne, ne miestietė; sijonas – pūstas, bet naminio audimo, kiklikas – raudono sidabru atausto brokato, persiūtas iš ponų nudėvėtų drabužių, koketiška juodo aksomo juostelė ant kaklo, balti marškiniai naminės drobelės, tik juoda rožėmis siuvinėta skara su uolektiniais šilko kutais brangi ir nauja… lyg kaimietė, netikėtai apsipirkusi mieste per kermošių; bet tai ji, tikrai ji, dievaži – kas daugiau, kokia gi dar valstietė į egzekvijas eis taip patenkinta savimi, lyg žąsis ištempusi kaklą į priekį, kažko beieškodama procesijos pradžioje, tokia išdidi, jog jos panoro šitoks bajoras, tokia sklidina puikybės, džiaugsmo ir geismo, tokia alsi, jog net krūtys žengiant striksi po marškiniais lyg nenuoramos stirnos?”

Apie tai nieko nežinojai, bet panašiu metu įgyvendinai aprašytą lietuvės įvaizdį ir savo lietuviško kostiumo viziją. Tarsi abu būtume supratę, kad kaip tik šiandien yra laikas kalbėti apie tikrąjį tautiškumą, apie tai, kad pagaliau esame stiprūs žengti į priekį, nebijoti tautiškumo atrasti, permąstyti naujai, žvelgti į jį ne kaip į  paveldą, bet kaip į savo pačių natūralią savastį.

Juozas: Ir kad toji savastis gali būti labai elegantiška, išdidi, su didžiuliu tikrų ir gražių dalykų pamatu – mūsų istorija.

J. Statkevičius - 2017 pavasario-vasaros kolekcij

Nuotrauka: Pauliaus Gasiūno

Juozo Statkevičiaus 2017 metų kolekcijoje buvo parodyta 90 modelių. Medžiagas specialiai kolekcijai audė tautodailininkės Zita Baniulaitytė iš Palangos, Zita Paulikienė iš Gargždų, taip pat audėjos Jadvyga Tamašauskienė, Jonas Beinorius, Zita Paulikienė su dukromis. Juostas išaudė Sigita Milvydienė ir Teresė Žulpienė. Vilnones medžiagas išaudė Rokiškio įmonė „Baltic Mills“. Šilkiniai audiniai pagal lietuviškus vilnonių audinių raštus marginti Italijoje.Pirštines mezgė Irena Armoninė. Avalynė – „Manolo Blahnik“ . Papuošalai – senoviniai votai iš Prancūzijos ir Italijos. Klumpes iš medžio išdrožė ir nulakavo tauragietis Darius Jakaitis. Gyvūnus pasirodymui paskolino ūkininkas Arūnas Martinėlis, ožkas, avis ir vištas – Giorgi Meotisishvili. Šou režisierius Gintaras Varnas.  

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Keliaujantys nebyliojo kino koncertai - Garsinės Peržiūros

Outlook Festival 2017 - Europe's leading soundsystem culture festival

Yaska Art