Menu
 
 

Mergina, kurianti stebuklus

2018 05 21  16:08  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Kamilė Petruškevičiūtė

Nuotraukos – D. Matvejevo ©

Jaunoji aktorė Kamilė Petruškevičiūtė, kuri iš pažiūros gali pasirodyti kaip tyli ir santūri mergina, tačiau užlipusi ant scenos Kamilė tampa chameleonu ir pradeda kurti stebuklus. Jos talentą įvertino ne tik žiūrovai, bet ir kritikai. Šiemet Lietuvos teatro apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“, kaip geriausia nepagrindinė dramos aktorė, pelniusi Kamilė Petruškevičiūtė Leros vaidmenį spektaklyje „Šokis Delhi“ ir vaidmenį spektaklyje „#beskambučio“, prisipažįsta nesitikėjusi gauti aukščiausio teatro apdovanojimo.

Kodėl nusprendei tapti aktore?

Nežinau, taip sugalvojau. Man patiko būti ant scenos, galvojau, kad gal ten man ir vieta. Nuo mažens, turėjau galimybę stebėti spektaklius ar tekdavo pačiai lipti ant scenos, teatras atrodė kaip stebuklas, žmonės stovėdami scenoje sukuria kažkokią realybę, kuri kaip ir nėra realybė, bet tu patiki ja kaip ir pačia situacija. Tai man kėlė nuostabą ir pradėjo formuotis mąstymas, kad užlipus ant scenos tu gali kalbėti. Aš nesu kalbus žmogus, man sunku dalintis, o scenoje yra atvirkščiai, gali dalintis tuo, ką tu sukuri arba tuo, ką jauti iš tikrųjų, bet niekas to nežino ir niekas tavęs nesmerkia bei negali nieko pasakyti, nes tai vyksta kitoje realybėje, ne iš tikrųjų. Tas mane ir patraukė, kad aš galėjau scenoje kalbėti ir pati kurti visą tą stebuklą.

Ar prieš vaidybos studijas teko turėti patirties teatro scenoje?

Teko vaidinti tik jaunimui skirtame kasmetiniame renginyje. Taip pat nuo mažens dainuodavau kartu su kitais vaikais ar atskirai, bet teatro būrelio neteko lankyti.

Ar svarstei apie kitas studijas?

Nesvarsčiau nieko. Žinoma, man patiko daug dalykų, bet nebuvo kito dalyko, kurį mylėčiau labiau už sceną. Save mačiau tik scenoje net kai tiksliai neformulavau kuo aš noriu būti, bet norėjau stovėti scenoje ir reikšti savo poziciją. Stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją buvau sudvejojusi, galvojau gal į režisūrą stoti, bet galiausiai pirmu numeriu pasirinkau vaidybą.

Kamilė Petruškevičiūtė - SwO magazine

Ar turi ritualų prieš lipant į sceną, ar jaudiniesi?

Jaudinuosi visada, nesvarbu, koks būtų spektaklis, nes tu turi užduotį ir spektaklis yra skirtas žiūrovui, kuris tą užduotį turi suprasti. Jaudulį lemia ir žiūrovai, nes žiūrovas žiūrovui nelygus, tavo paties tos dienos nuotaika. Visada turi apgalvoti, kaip viskas turi vykti, kad gautųsi geriausias rezultatas. Ritualus turime su kurso draugais, kadangi daugelyje spektaklių vaidinu kartu su jais, pavyzdžiui, kvėpavimo pratimai, improvizacijos – priklauso nuo spektaklio. Pavyzdžiui, kai kurie aktoriai prieš spektaklį „Šokis Delhi“ nenori „pumpuoti“ energijos, o nori pabūti vieni, susikaupti, pasiruošti vaidmeniui, bet dažniausiai vis tiek atliekame pratimus drauge. Kol renkasi žiūrovai aš mėgstu tiesiog prisėsti ir apmąstyti viską savo galvoje, tos dienos vaidmenį ir savo užduotį. Man patinka prieš spektaklį ateiti į sceną apžiūrėti ir pajusti vietą, kurioje viskas vyks.

Kamilė Petruškevičiūtė - SwO magazine

Užsiminei, kad tau svarbu pajusti erdvę. Daugelis tavo vaidinamų spektaklių vyksta scenoje, tačiau spektaklis „#beskambučio“ vyksta kitoje erdvėje, t. y. mokykloje. Ar tau mokyklos erdvė buvo iššūkis, o gal kaip tik leido dar geriau atsiskleisti?

Keistas dalykas, bet nebuvo sunku, nes esu įpratusi Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre, kad žiūrovas yra čia pat tavęs, o ir „#beskambučio“ žiūrovas yra šalia tavęs, todėl nebuvo iššūkis prisileisti žiūrovą arti.  Nėra sunku susidoroti su mokyklos erdve ir artumu, priešingai – įdomu. Pats spektaklis – iššūkis, nes pasakoju tikrą savo istoriją. Daugeliui gali atrodyti, kad iš artimos pozicijos kitam žmogui negaliu pasakoti savo išgyvenimų, bet nėra taip sunku, kai žinai, kad tai gali būti pagalba, motyvacija kitam, kad aš turiu galimybę tuo pasidalinti.

Kaip jautiesi spektaklyje „#beskambučio“ pasakodama savo istoriją?

Pradžioje, kūrybos proceso metu, man buvo baisu. Pirmą kartą, pasakojant savo istoriją spektaklio kolegoms, buvo sunku pradėti, bet pamačiau, kad niekam nejuokinga, kad jiems skauda kartu kaip man. supranta ir mato, kad daugeliui to reikia. Kai išsipasakoju man būna sunku, bet tai irgi saviterapija, kuri man padeda, nes visi tie dalykai yra kažkur giliai tūnantys ir neišpasakoti, esu uždaras žmogus. Daugeliu atvejų aš niekam nepasakoju kaip aš jaučiuosi, o spektaklyje tai darau. Man kiekvieną kartą skauda, bet man nebūna sunku, nesijaučiu po to destruktyviai, tiesiog žinau dėl ko aš tai darau ir todėl visada jaučiuosi rami. Po spektaklio matau paauglių ar vyresnių žmonių akis, kad jie atjaučia tave ir permąsto, ką jie daro ne taip, kad reiktų dažniau kalbėtis ir kai tai pamatai, supranti, kad darai gerą visiems, todėl ir pačiai nėra sunku.

Kamilė Petruškevičiūtė - SwO magazine

Tau pačiai labiau priimtinesnis šiuolaikinis ar klasikinis teatras?

Aš neskirstau, man patinka abu. Dažniau priklauso nuo spektaklio pastatymo. Nėra baisu kurti šiuolaikinį ar klasikinį pastatymą, abu įgyvendinami.

Ką pirmiausiai darei išgirdusi, kad esi nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“?

Anksti ryte mane pažadino kolegos Oskaro Vygonovskio skambutis, dar svarsčiau ar atsiliepti, nes miegojau. Jis rėkdamas į ragelį pradėjo mane sveikinti, aš iš pradžių nesupratau ar tai realu, ar aš sapnuoju. Vėliau pati įsitikinau pamačiusi spaudoje. Sulaukiau daug skambučių ir žinučių, pradėjau verkti, nes nesitikėjau to.

Kas yra tavo autoritetai?

Kažkada esu išgirdusi frazę, kad autoritetų turėti negalima, tiksliau galima juos turėti, bet nereikia bergždžiai jais tikėti. Visi vyresni mano profesijos žmonės man yra autoritetai, nes jie daro įspūdingus darbus. Aš visada stebiu jų darbus ir mokausi. Pavyzdžiui, paklausiu Rasos Samuolytės, kuri buvo nominuota toje pačioje „Auksinių scenos kryžių“ nominacijoje, ar turi man pastabų jei matė mano spektaklį. Kai kyla klausimų ar abejonių kreipiuosi į dėstytojus: Nelę Savičenko, Darių Meškauską. Aš klausiu ir mokausi. Iš kitų aktorių taip pat mokausi. Turiu autoritetus, bet stengiuosi neįsikibti į juos iki galo, o ieškoti ir savo kelio.

Ar skirstai vaidmenis į lengvus ir sunkius? Vaidmenys už kuriuos gavai „Auksinį scenos kryžių“ yra skirtingi: spektaklis „Šokis Delhi“ pastatytas pagal Ivano Vyrypaevo pjesę, o spektaklis „#beskambučio“ pagal Augusto Sireikio pjesę, bet pasakoji savo pačios istoriją, ar kuris nors iš šių vaidmenų tau buvo sudėtingesnis?

Vaidmenų nerūšiuoju ir visada stengiuosi atlikti viską šimtu procentų. Aš negalvoju, jog suvaidinti Džuljetą yra mano gyvenimo viršukalnė, man kiekvienas vaidmuo yra svarbus. Kartais yra šiek tiek lengviau, kai turi pjesę, nes viskas yra parašyta, tu tiesiog analizuoji, interpretuoji, turi tam tikrus rėmus, o kai yra kuriama tavo pačios istorija ar improvizacija – sudėtingiau, tačiau jau studijų metais išmokome improvizuoti ir tai tęsiame. Žmogus tikriausiai jau mokykloje pradeda jausti baimę kalbėti viešai, nes bijo likti nesuprastas, neteisingai atsakyti į klausimus ir tai tęsiasi ateityje. Pamenu iš pradžių akademijoje man irgi buvo sunku improvizuoti, nes jaučiau baimę viešai ar neteisingai kalbėti, bet po to prasilaužiau ir tapo lengviau. Tačiau kalbant būtent apie šiuos vaidmenis – negalėčiau išskirti, kad kuris nors buvo lengvesnis ar sunkesnis. Viskas priklauso nuo to, kiek tu įdedi darbo ir širdies.

Kamilė Petruškevičiūtė - SwO magazine

Turi patirties ir kine. Esi atlikusi epizodinius vaidmenis Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“ ir Eglės Vertelytės filme „Stebuklas“. Ar įsivaizduoji save dažniau pasirodant kino filmuose?

Man patinka kinas, bet mano širdį labiau traukia teatras. Pats procesas skiriasi, teatras visada auga ir turi galimybę augti drauge su savo vaidmeniu ir vis pildyti ir stengtis, kad tau būtų įdomu, o kine tu atėjai, padarei ir viskas yra užfiksuota. Vėliau pasižiūrėjusi filmą supranti, jog tuomet buvai kitokia, tai irgi žavus momentas, bet supranti, jog dabar galėtum geriau padaryti, nes patirties kasmet įgauni daugiau.

Koks yra tavo laisvalaikis? Kas tau patinka?

Dažnai dėl įtempto darbo grafiko, kartais tiesiog norisi prisėsti ir nieko neveikti, tačiau patinka grįžti į Varėną ir pasivaikščioti po miškus. Taip pat mėgstu skaityti šviečiamojo pobūdžio knygas, pavyzdžiui, dabar skaitau apie improvizacijas, dar patinka klausytis muzikos. Esu gamtos žmogus, todėl dažnai mėgstu išeiti pasivaikščioti ir atsipalaiduoti. Vaikščiodama pastebiu ir kitus žmones, jaučiuosi laisvesnė, neužsidariusi tarp keturių sienų, o tai padeda ir kūrybai.

Kaip atrodė tavo rytas po „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų?

Buvau labiau laimingesnė nei ankstesnius rytus ir pasiruošusi kibti į darbus. Nesitikėjau gauti apdovanojimo, todėl yra labai smagu, kad mane pastebėjo ir įvertino. Mano kelias nesustoja ties kryžiumi.

Koks tavo gyvenimo kredo?

Svarbu visada išlikti žmogumi ir tokiu, kokiu esi.

Ko sau palinkėtum kuriant ateities vaidmenis?

Drąsos.

Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Rytas.

Yaska Art