Nuotraukos – GRETOS VAITIEKŪNAITĖS ©
Užupio rajone esanti Viktorijos Orkinės juvelyrikos studija tapo tikru šio pavasario atradimu. Jaukioje studijoje kvepia minimalizmu ir žvilgsnį gaudo blizgantys Viktorijos bei jos kolegų dirbiniai. Paklausta, kaip apibūdintų savo stilių, moteris atsako – moderni klasika. Juvelyrika mums visiems atrodo labai neatrasta ir nepažinta meno rūšis, kurioje kiekvienas dirbinys, pasak juvelyrės, turi savo istoriją.
Viktorija, papasakokite, kaip jūsų gyvenime atsirado juvelyrika?
Mokiausi Suomijoje. Studijavau visiškai su menu nesusijusią specialybę – finansus, ir bendrabučio kambariu dalinausi su suome architekte, kuri lankė juvelyrikos būrelį. Vieną dieną ji atėjo ir rodo man žiedą, kurį pasidarė pati. Man pasidarė įdomu, sakau: „Kaip tai pasidarei? Pati?“ Aš visą laiką mėgdavau piešti, sąsiuvinius visuomet išpaišydavau įvairiausiais ornamentais. Norėjau tada pradėti mokytis juvelyrikos, bet vis atsirasdavo kitų reikalų. Grįžusi į Lietuvą vis dar neapleidau savo noro, bet kelias iki jo buvo šiek tiek ilgesnis – pasirodo, jeigu nori mokytis juvelyrikos magistrantūrą, turi būti pabaigęs dizainą… Dar po pusės metų susiradau juvelyrą, kuris privačiai mokė žmonės šio amato. Pats pirmas mano dirbinys buvo žiedas, o dirbinys, kurį jau piešiau ir kūriau, buvo sagė su įvairiomis formomis. Taip ir prasidėjo mano pradžia.
Kokia yra jūsų darbo specifika?
Šiame darbe reikia labai daug tikslumo, pati labai mėgstu darbus, kurie yra kruopštūs, ornamentalūs, tikslios formos. Man visada patiko matematika, todėl visada patiko teisingos formos apskritimai ir kvadratai. Šiame darbe reikia labai daug kitų sričių žinių, reikia fizikos – kad suprastum, kaip turi kalti, kad lenktųsi, kaip reikia, reikia chemijos – kad lietum metalus ir apskaičiuotum prabas. Dizainas vienas lengvesnių kūrimo etapų – kartais reikia pasukti galvą, kaip tokį darbą padaryti. Sunkiausia mūsų darbe surasti gerus ir patikimus partnerius, kad viskas būtų vykdoma laiku. Juvelyrika yra gerai, nes kai nori būti su žmonėmis – būni su žmonėmis, o kai nori vienatvės – gauni vienatvės.
Ar tiesa, kad jūs darbai yra jūsų gyvenimo atspindys?
Parsivežu akmenis iš kelionių ir jau lėktuve sėdėdama paišau eskizus, kaip viskas turi atrodyti ir darbų pavadinimus susieju su tos dienos nuotaika. Esu prisirišusi prie savo darbų. Buvo viena kurioziška situacija, kuomet muitinėje buvo sulaikę mano darbus ir juos pavogė. Galiausiai visus dirbinius grąžino. Tarp jų buvo ne tik ekspozicinių darbų, bet ir mano asmeninių papuošalų. Buvo labiausiai gaila ne tų brangiausių, bet tų, prie kurių buvau prisirišusi ir kurie man daug reiškė.
Kokiai meno rūšiai priskirtumėte juvelyriką?
Juvelyrika yra atskira meno šaka. Labai liūdna, kad žmonės galvoja, kad tai – tik amatas. Iš tiesų, tai yra visapusiška meno rūšis, jungianti labai daug menų vienoje vietoje.
Kokia jūsų tradicinė darbo diena?
Eskizų paišymas, dažniausiai, kai pradedu, tai nupiešiu ne vieną, ne du, o dešimt eskizų. Kol aprašau kiekvieną, sudėlioju, tada reikia tai perteikti klientui, o iš dešimties rinkti jau sunkiau. Bendravimas su partneriais, medžiagų užsakymas pradedant akmenimis, baigiant įpakavimu. Smagiausia dalis yra bendravimas su klientais ir jų norų išklausymas.
Kalbant apie jūsų klientus, kas yra smagiausia bendraujant su jais?
Kai klientai laimingi atsiima savo gaminius. Vieni suteikia visišką laisvę kurti ir jie pasitiki manimi bei žino, kad aš žinau, kas jiems patinka. Yra žmonių, kurie labai konkrečiai pasako, kokių spalvų ar detalių nori. Yra žmonių, kuriems patinka mano stilius, bet jie pasako, kas jiems gražu ir tada iš kelių paminėtų variantų dėlioju ir interpretuoju, arba pamato nuotrauką ir prašo pagaminti lygiai tokį patį. Didžiausią malonumą jaučiu gamindama sužadėtuvių žiedus. Tai yra didelis žingsnis abiem, vaikinas rinkdamas žiedą ieško jo su labai didele atsakomybe ir aš tampu to dalimi. Yra žmonių, kurie net atsiunčia būsimų piršlybų planų nuotraukas. Atrodo, kad eini šalia žmonių svarbiausių jiems įvykių metu, labai geras jausmas būti šalia ir prisidėti prie gražios šventės kūrimo.
Koks yra jūsų atokvėpis ir poilsis?
Mėgstu žiūrėti filmus kine, leisti laiką su šeima – kartu žiūrime filmus, būname visi kartu. Kai labiausiai pailsi galva ir mintys, tada galima ir grįžti prie darbo su naujomis idėjomis. Kelionės prideda įkvėpimo. Buvome Sardinijoje, paplūdimyje, kur galima išsinešti tik tai, kas tarp pirštų papuola, kadangi pats paplūdimys sudarytas iš kvarcinių akmenukų. Kelis paėmiau ir netgi esu sukūrusi žiedą. Mane įkvepia darbui ir iš vienos kelionės norisi jau važiuoti į kitą.
Kas jus stumia į priekį?
Visada prisimenu, kaip jaučiuosi, kai atiduodu žmonėms savo sukurtą gaminį. Labai džiaugiuosi, kai matau žmones nešiojančius mano darbus. Mano pačios ambicijos man padeda – išsikeliu tikslą, nieko nėra neįmanomo, tik reikia labai norėti ir labai stengtis, o aš pastangų labai daug dedu.
Kaip apibūdintumėte žmogų, kuris nešioja jūsų papuošalus?
Žinantys, ko nori. Nepriskirčiau nei amžiaus nei lyties, mano vyriausiai klientei – 88 metai. Ji atėjo pas mane, norėjo užsisakyti gaminį ir pasakojo apie žiedą, kurį jai mama padovanojo studijų baigimo metais. Elegantiška moteris, norinti puoštis. Mano klientai turi turėti polėkį ir pasitikėti savimi, nei amžius, nei lytis neturi reikšmės.
Koks jausmas aplanko matant žmonės su jūsų kurtais papuošalais?
Labai fainas. Buvo tokių nutikimų, kad žmogus užsakė dirbinį kitam žmogui dovanų, po to netikėtai susipažįsti su tuo žmogumi ir prisimeni visą istoriją bei procesus, kaip gimė papuošalo idėja. Kiekvienas pagamintas dirbinys turi savo istoriją, priešistorę, idėją. Visada yra stimulas daryti vienokį, o ne kitokį dirbinį. Kai buvau Amerikoje, vienas juvelyras man parodė specialią parduotuvę, kur galima rasti įvairių akmenų. Aš ten radau labai gražų akmenį ir jau iš karto žinojau, ką su juo darysiu, ir kaip visa tai atrodys.
Koks jūsų mėgstamiausias akmuo?
Kažkada labai norėjau konjakinio deimanto, atsimenu, labai ilgai ieškojau parodose. Šiuo metu visi žali akmenys man yra gražūs, bet išskirčiau mėlynus-žalius akmenis – grantatus, deimantus – dėl jų žaižaravimo, safyrus.
Ar tiesa, kad Lietuvoje juvelyrika yra vis dar neatrasta sritis?
Tai yra labai purvinas darbas, tikrai daug murzinumo, daug chemijos: nuvalyti, nuplauti. Pasiekti blizgesį – tai labai ilgas darbas. Nepoliruoto aukso niekas neimtų, o kai baigi darbą, nupoliruoji, viską išvalai, tas momentas labai džiugina. Šis darbas imlus laikui, greitai ir kokybiškai padaryti negali, reikia daug laiko, pastangų.
Ar jūsų juvelyrikos studija buvo ilgai brandinta svajonė?
Nuosava studija visada buvo svajonė, bet iki jos atėjome labai natūraliai, su laiku ir su patirtimi. Vienu metu nusprendžiau, kad nebenoriu eiti į kavines ir traukti papuošalų, taip ir mintys apie studiją pradėjo materializuotis. Po to atsirado galerijos poreikis, dirbtuvės turi būti šalia. Labai norėjome būti nepriklausomi ir laisvi. Išsirinkome patalpas Užupyje ir nusprendėme čia įsikurti. Užupis laikomas menininkų rajonu, bet tą rajono dvasią pajaučiau vos pradėjusi čia dirbti. Čia yra nuostabi bendruomenė, tarp visų žmonių yra savotiškas ryšys. Čia dirbti yra labai geras jausmas. Visi turi daryti tai, ką nori, ir tai, kas jiems sekasi. Nes jeigu tu nori, tai tau ir sekasi. Mano kelias nėra tik meninis, meno dalis yra labai maža, daugiausia čia yra skaičiavimo, planavimo, bendravimo su žmonėmis.
