Menu
 
 

Nepatogūs dvasiniai ir vertybiniai gydytojo profesijos konfliktai – „Amokas“

2023 01 10  21:02  |  Aktualijos

Sausio 14, 15 dienomis Artūro Areimos teatras pristato monospektaklį pagal austrų autoriaus Stefano Cveigo novelę „Amokas“. Tai prieštaringas, psichologiškai sudėtingas kūrinys, analizuojantis gydytojo profesiją, jos reikšmingumą, gydytojo teisę vertinti pacientą per asmeninių vertybių prizmę, vyro ir moters galios santykius. Savo kūryboje S. Cveigas dažnai akcentuoja asmenybės individualumą, laisvę, ne viename kūrinyje parodo, koks demonas, kokia psichologinė mįslė kartais slypi žmoguje. Jo veikėjų gyvenimas – tai ilgas jausmų tramdymas ir slėpimas, kol kraštutinėje situacijoje jausmai prasiveržia ir žmogus dvasiškai apsinuogina.

Nepatogūs dvasiniai ir vertybiniai gydytojo profesijos konfliktai – „Amokas“

Nuotrauka – Artūro Areimos teatro archyvo ©

Apie sudėtingą gydytojo profesiją novelėje, o taip pat ir spektaklyje „Amokas“ kalbama atsispiriant nuo vienos iš jautriausių, prieštaringiausių temų medicinoje – aborto. Pagrindinė kūrinio veikėja kreipiasi į vienintelį jos aplinkoje pagalbą galintį suteikti gydytoją, tačiau šis ima kvestionuoti ne tik moters sprendimą, bet ir pačią pagalbos prašymo situaciją. Spektaklis kelia klausimus apie tai, kaip kartais sudėtinga atmesti asmeniškumus ir savo vertybių pasaulį – ypač profesijose, kurios natūraliai reikalauja nešališkumo.

Apie būsimą premjerą į klausimus atsako pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūręs aktorius Rokas Petrauskas.

 

 

Papasakok apie procesą – kuo šis išsiskiria iš jau buvusių? Su kokiais sunkumais susidūrei? Kaip viskas prasidėjo?

Šio spektaklio kūrybiniame procese daug vienatvės. Artūras duoda užduotis, o aš vienas scenoje repetuoju, filmuoju, kaip dvi valandas šnekuosi su kėdėm ir rūkau cigaretes (juokiasi). Kad ir kaip tai keistai nuskambės iš aktoriaus lūpų, bet man buvo labai sunku prisiversti mokytis tekstą, nes jo velniškai daug ir atrodo niekada nesibaigs, jau 10 lapų, kiek dar liko? Dar 8? Čia turbūt ilgiausias laikas repetuojant, ruošiantis vienam, be jokio žiūrovo, be jokio atgalinio ryšio, bet tas laikas būtinas kad personažas būtų tikras žmogus, o ne tiesiog suvaidintas.

 

Kaip vienu žodžiu apibūdintum savo kuriamą personažą?

Dabar labai madingas angliškas žodis – broken.

 

Pirmą kartą kuri monospektaklį. Kokie jausmai, potyriai, atradimai?

Kaip ir minėjau daug vienatvės. Bet atsiranda kitas pojūtis – stiprybė, nes viskas priklauso tik nuo tavęs vieno, nėra nė vieno kolegos, jokio kito teksto, jokių kitų pauzių, tik tavo. Bent kol kas šitas veža, norisi tą patirti dar ir dar.

 

Kaip spektaklio medžiaga paveikė tave, kaip aktorių? Ar sunku buvo atrasti personažo kelionę? Jo mąstyseną, priimti / atmesti jo pasaulėžiūrą?

Kaip visada, Artūras davė daug papildomos medžiagos, filmų, serialų, knygų, iš to lipdosi Amokas, toks į kampą užspaustas žiurkius, nežinai, ką jis padarys, kąs į veidą ar prasigrauš kampe skylę ir sulįs į sieną, o gal jis pats tave įviliojo į tą kampą ir dabar tampo tave už virvučių.

 

Kūryba su Artūru. Tapai neatsiejama AAT dalimi ir aktoriumi, kaip vystosi tavo kelionė šioje trupėje? Ar laikytum būsimą premjerą savo didžiausiu iššūkiu lyginant su kitais darbais AAT?

Vienareikšmiškai! Kitur gali pasislėpti, jei išsigandai, gali pasislėpti už kolegos, už video projekcijų, už muzikos, apsispiginti prožektoriumi ir taip bent kelioms sekundėms nebematyti žiūrovų. O čia – tik aš ir žiūrovas. Kuo toliau tuo įdomesnis šis kelias AAT trupėje. Ir be galo geras jausmas būti trupėje, kuri viską daro iš meilės kūrybai, iš didelio noro, drąsiai, kitaip.

 

Ką labiausiai norėtum pakviesti į spektaklį?

Joaquin Phoenix, nes mes labai geri draugai. Taip. Manau jam patiktų.


Komentuok:




*



Reklama
DNO