Menu
 
 

Pokalbiai su SwO: Jurgis Didžiulis!

2015 06 12  22:24  |  M.I.C. Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Užsukti į studiją, kurioje gimsta muzika, yra nuostabus jausmas, o ką bekalbėti apie intriguojantį ir išsamų pokalbį su jos kūrėju. Esu ne kur kitur, o Jurgio Didžiulio namuose ir, galite įsivaizduoti, kiek klausimų kirba galvoje. Bet labiau už viską esu džiaugsminga, išgirdusi patarimų ir padrąsinimų, kurių, esu įsitikinusi, ne vienam iš mūsų pristinga. Norisi kabinti gilesnes temas ir išgirsti atsakymus į, rodos, visai paprastus klausimus. Taigi, toliau – apie neseniai pasirodžiusį solinį Jurgio albumą, vidines kovas ir pilnavertišką gyvenimą.

Pokalbiai su SwO: Jurgis Didžiulis!

Vytauto Dranginio nuotr.

Jau praėjo keletas mėnesių nuo naujausio albumo pasirodymo, kaip vertinate jį dabar?

Dar galiu klausyti, nors kiekvienas klausymas kaip egzaminas. Man „Intro“ pusė labai patinka, o „Extro“ jau visos pusės negaliu iki galo išklausyti. A pusė tokia terapiška, o B – „tūso“ daugiau. Kitą albumą darysiu taip, kad intro ir extro susilietų į vieną darinį.

Ar įmanoma suderinti A ir B puses gyvenime?

Man labai padėjo Reanimacijos projektas, nes ištraukęs muziką iš uždaros, sukontroliuotos erdvės labai aiškiai supratau, kokios dainos, kokiu formatu tinka skirtingose aplinkose.  Dabar visur nešiojuosi gitarėlę ir galiu bet kada ir pagroti.  Kaip ir gyvenime reguliuojame savo balso toną ir pokalbio temas pagal aplinką ir auditoriją, taip pat dabar mokausi valdyti savo muziką pagal mane supančią erdvę. Intro ir Extro miksuoji pagal poreikį. 

Do You Own Your Demons?“ daina iškelia didelę socialinę problemą – kaip gyventi su savo ego. Papasakokite, kaip ji atsirado?

Jau prieš kurį laiką pradėjau krapštytis su šia daina. Iš esmės, man be galo patinka rašyti dainas, ėmiau dirbti su įvairiais elektroniniais prietaisais. „Intro/Extro“ albumo „Intro“ pusė atsirado, kai ieškojau tamsesnės elektroninės muzikos. Ieškojau intymumo. Tai – daina apie tai, kaip mūsų sukurtas „veikėjas“ – ego – priverčia save tapti kažkuo nesavu. Žinai, imi jausti pareigą išlaikyti ego, tenkinti išorinius lūkesčius, kartu su juo miegoti, kol galiausiai jis užvaldo tavo gyvenimą. Tekstas atsirado, kai dirbau „Voice of Lithuania“ (Lietuvos balse, red.past.) ir mačiau, kaip žmones paveikia „žvaigždžių liga“.

Pokalbiai su SwO: Jurgis Didžiulis!

Jurgis groja Afganistane tarnaujantiems Lietuvos bei kitų valstybių kariams. Bang Bang Photography nuotr.

Kaip susitvarkote su tokiu dviprasmiškumu, juk ego tarsi priverčia gyventi du gyvenimus?

Tai labai įdomus dalykas. Kai grojau „InCulto“, būdavo taip, tarsi užsidėdavau kaukę, apsirengdavau „Jurgio iš InCulto“ drabužius ir pasinerdavau į vaidmenį – į ego. Su „The Ball & Chain“ irgi buvau ne aš – staiga turiu tapti šeimos vyru, kuris linkęs į retro ir panašiai. O šis paskutinis albumas, kurį išleidau pats vienas, buvo mano ieškojimas savęs paties. Supratau, kad kiekvienas sprendimas yra reikšmingas ir, manau, kad daugelis to neįvertina. Dabar stengiuosi ego derinti su savo vertybėmis, bandau kurti personažą, kuris eina koja kojon su mano įsitikinimais.

O kas sukuria vertybes? 

Problema su vertybėmis yra ta, kad tu nenustatai vertybių – jos jau yra užprogramuotos vaikystėje arba atsiranda kertinių įvykių gyvenime metu. Pavyzdžiui, žmogus bando dirbtinai įsitikinti, kad gyvūnai jam svarbu, nors iš tiesų nelabai galvoja apie jų gyvenimo kokybę. Bet jei jis pamato, kaip kažkas žiauriai elgiasi ir skriaudžia šunį, savo akimis mato smurtą prieš moterį, ar patiria kitų stiprių įspūdžių, tai palieka žymę, ir jam tampa vertybinės sistemos dalimi… tad vertybės yra aplinkybių nulemiamas reikalas. Aš asmeniškai suvokiau, kad pabudau – supratau, kad galiu priimti sprendimus, kurie atrodo kvaili, bet, jei dėl jų jaučiuosi gerai, vadinasi, esu sąžiningas sau. O tai labai svarbu. Tarkim, muzikos srityje darai, kad kažkam patiktum, o pačiam visai negera nuo tos muzikos – tai niekur neveda.

Pokalbiai su SwO: Jurgis Didžiulis!

Jurgis su Martynu Levickiu groja kamščiuose įstrigusiems vairuotojams. Bang Bang Photography nuotr.

Atrodo, kad šiais laikais didžiausia našta žmonėms tampa pasirinkimas…

Kaip pasirinkti? Yra vertybės, kurių tu negali pasirinkti. Sunkiausia yra sau pripažinti: ar kovosiu, ar ne? Jei tu nekovosi, tai tikriausiai jausiesi nelaimingas. Kažkaip žmonės pasidarė tokie korektiški, galvojame, kaip ir ką teisingai pasakyti, padaryti, pasielgti ir kaip viskas, kas mes esame, paveiks aplinką. Sprendimas yra – kovoji su savimi ar ne. Ar pasiduodi tokiam masiniam jausmui, ar seki savo idėja – išlieki tikras sau.

Ar nesusijęs toks požiūris su laimės kulto pabrėžimu visuomenėje? 

Man atrodo, kad ne laimė, bet pilnatvė yra problema. Ar jautiesi pilnavertiškai gyvenantis ar ne. Kalbėti apie laimę yra banalu, nes gyvenimas amžinoje euforijoje yra niekingas. Pilnatvė atsiranda, kai darai kažką prasmingo, o prasmė yra sukonstruota remiantis harmonija tarp skirtingų sferų: aš, šeima, mano bendruomenė, gamta, dievas. Man asmeniškai gentys, kurios nėra paliestos materialios Vakarų visuomenės, atrodo gyvenančios patį pilnavertiškiausią gyvenimą, nes tie žmonės gyvenimą suvokia kaip dovaną. Mes turim daug daiktų, tačiau jokio ryšio su gamta ar dievu – tai aštrėjanti problema. 

Ar jaučiate, kad gyvenimas jums pilnavertis?

Taip, bet jis irgi turi savų problemų. Benjamin Franklin yra pasakęs: „Jei reikia rinktis tarp saugumo ir laisvės, ir pasirenki saugumą, vadinasi, nesi vertas nei laisvės, nei saugumo“. Aš stengiuosi gyventi ir rinktis pankrokišką gyvenimą – kuo  mažiau nesąmonių, bet daug rizikuoju; geriau rizikuoti ir jausti baimę, bet nesėdėti ir gyventi melagingai sau pačiam. Man pilnatvė ir yra galimybė priimti sprendimus, kaip gyvensiu. Pačiam pasakyti, koks ir kas aš būsiu.

Manau, gyvenimas yra pažinimo kelionė. Svarbu, kad tavo vidus sutaptų su šeima, aplinka ir su Dievu, kad visi mes sudarytume sąjungą įvairiuose lygmenyse. Nors pastaruoju metu mūsų dvasinė ir gamtinė perspektyvos nekoreliuoja su bendruomeniškumu, o ir pats bendruomeniškumas nyksta… Mano kūryba dabar tai ir atspindi.

Pokalbiai su SwO: Jurgis Didžiulis!

„Intro / Extro“ pristatymo koncertas Lofte. Fotografas: Lukas Šalna.

Daugelyje interviu akcentuojate emocinį grįžtamumą. Kodėl tai svarbu?

Mano asmeninė kova ir tikslas yra pakeisti mūsų požiūrį į tai, kad ką laikome vertinga, turi būti išmatuojama pinigais. Jauni žmonės priima sprendimą dėl karjeros, bet sprendimas įvertinamas tik finansiniu pasisekimu, o ekonominės sėkmės rezultatai, tarkime, kokiu nors BVP. Bet mes matuojame tai, ko iš viso negalima įvertinti jokiu materialumu. Savirealizacija, pilnatvė ir žmogiškumas turėtų būti pamatas, kuomet sprendžiami rimti klausimai – o ne finansiniai paskaičiavimai.

Labai dažnai jūs priimsite sprendimus, kurie apsimoka, bet nėra vertingi. Norėsite būti menininkais, bet būsite verslininkais. Todėl toks projektas kaip #Reanimacija labai vertingas, nes pabrėžia, kad ne viską įmanoma įsigyti už pinigus ir kad dalindamasis su kitais nematerialiais dalykais, aš taip pat gydau save ir kitus nuo perdėto daiktų ir pinigų sureikšminimo būsenos.

O kaip pasiryžti nebijoti?

Svarbiausia nesmerkti savęs. Ir nereikia būti naiviems, rekomenduočiau visiems pasimokyti verslo vadybos ir apmąstyti, kaip suderinti tai, kas patinka, su išoriniu gyvenimu. Visada raginu sekti paskui savo širdį, bet jei jūsų vaikai neturi ką valgyti, tai – kvailo  jūsų naivumo kaltė.

Daug žmonių tiki materialine gerove, o dvasinio gyvenimo kokybė gana nuvertinta.

Baziniam žmogaus pragyvenimui reikia visai nedaug, prasmingam – taip pat. Tačiau besaikis pirkimas atsiranda dėl to, kad mūsų religinės institucijos prarado pasitikėjimą ir žmonės ieško pakaitalo – pilnavertiškumo – daiktuose ir pirkiniuose, kitaip  tariant, vartotojiškume. Marketingo specialistai puikiai supranta, kad parduodama daugiau negu daiktas ar paslauga – parduodama emocija, susitapatinimas, identitetas, prasmės. Gali daugiau parduoti tuomet, kai duodi žmonėms tai, ko jie trokšta, o ne tai, ko reikia.  Mes ėmėme be saiko švaistyti resursus ir savo pirkimais bandome pasiekti tai, kas yra tikra. Noriu atkreipti dėmesį ir pasakyti – nemeluokite sau.

Šiuolaikinė jaunuolių karta yra be galo įdomi. Man teko dirbti MTV ir matyti, kaip keičiasi kartos. Mano vienmečiai – materialistai, devyniasdešimtieji – pilni nihilizmo, žemos kokybės  ir destruktyvaus meno, o dabar – jūsų karta – yra įspūdžių ieškotojai. Jie taip pat labai gerai žino, kas jiems yra tikra ir vertinga, ir kas yra „bullshit“.  Tai viena iš priežasčių, kodėl įmonės nesugeba išlaikyti jaunesnių darbuotojų ilgesnį laiką – žmonės nori daryti tai, kuo tiki, o ne tai, kas užtikrina pragyvenimą.

Pokalbiai su SwO: Jurgis Didžiulis!

Asmeninio archyvo nuotr.

Turbūt galima sakyti, kad kiekviena karta kovoja prieš senesnę.

Taip. Pavyzdžiui, hipizmas – visuomeninis judėjimas – buvo įspūdinga banga, kuri turėjo keisti pasaulį, bet taip pat palūžo. Žmonės kovoja už pokyčius tol, kol nesuvokia, kad turi vis tiek maitintis ir galvoti apie vaikų ateitį.  Taip vyksta ir dabar. Aš manau, kad viskas nuolat keičiasi ciklais, tik reikia pastebėti ir pripažinti pasaulinius interesus. Kiekvieną dieną susiduriame su be galo korumpuotomis struktūromis, žmonės bando su jomis kovoti, yra pilni vilties bei idealizmo, bet galiausiai pavargsta.

Tik šiais laikais „kova“ įgavo pacifistinį-nihilistinį momentą ir situacija visai kitokia, nes jaunimas nelinkęs kovoti, bet akivaizdžiai nenori dalyvauti senuose visuomenės struktūrose.  Žinai, jei turi apibrėžtą ir konkretų priešą, tau lengva kovoti. Maidano sukilimas yra puikus pavyzdys – kai aiškus priešas, aiškios vertybės, ir aiškūs norai – tada kova būna konfrontacinio pobūdžio.  O kai nėra aiškumo ar apibrėžtumo – nedalyvavimas ir pacifistinis pasipriešinimas pagal savo vidinius įsitikinumus tampa garbingu būdu laikyti frontą.

Galbūt atsakinga muzika gali keisti situaciją?

Paprastai ir aiškiai – tiesiog bandau priminti žmonėms, kad muzika yra daugiau nei šiaip prekė. Traukiu gitarą ten, kur nėra finansinės prasmės tai daryti. Bandau priminti, kad visi esame muzikalūs ir muzika yra visiems duota dovana. Kalbėti apie muziką kaip nuosavybę yra kvaila. Klausytojas turi suvokti, kad atsidėkoti reikia, kad ten yra daug darbo ir meilės įdėta, bet tai nebūtinai turi būti pinigai. Muzika gali daugiau, kai jai pavyksta išeiti iš muzikos industrijos nustatytus rėmus. Mums reikėtų būti drąsesniems su savo menu.

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Keliaujantys nebyliojo kino koncertai - Garsinės Peržiūros

Outlook Festival 2017 - Europe's leading soundsystem culture festival

Yaska Art