Antradienio vakarai rūko apdengtame ir iš dulkių pamažu besilaisvinančiame Londone gali tapti labiausiai įkvepiančiomis ir mąstyti verčiančiomis savaitės valandomis. Besišypsodama pašonėje bežingsniuojančiam draugui, temstant atvažiavau į Hackney Wick – visus metus Londone taip ir neaplankytą vietą, apie kurią daug girdėta, tačiau niekad nepatirta.
Įsivaizduokite keletą dešimčių Vilniaus loftų, apleistų fabrikų ir milžiniškų betoninių sandėlių, kurių sienas puošia įvairiausi graffiti, taip pat negyvenamus pastatus, taškyte nutaškytus spalvotais dažais. Įsivaizduokite tylų miesto kampelį, kurį visą galėtum pavadinti gatvės meno kūriniu. Įsivaizduokite Londono vietą, kurioje pagrindinė transporto priemonė – dviratis. Tai man – didžiausias menas.
Šiek tiek pasislėpęs vienoje iš stovėjimo aikštelių – teatras „The Yard“, atrodytų, įrengtas net „netyčia“ stilingai. Baltai dažytų plytinių sienų, medinių stalų ir plikų, raudonai šviečiančių elektros lempučių apsupty šis teatras leidžia laukti spektaklio keliant taurę vyno ar alaus, skaitant ant laikraštinio popieriaus spausdintą teatro programą, kurpiant planus apie tai, kur eiti kitą vakarą. Skardus varinis skambutis pakviečia į teatro salę, kurioje mūsų laukia minimaliausias mano gyvenime matytas spektaklis, tikrai nesukėlęs tik minimalaus kiekio minčių.
Asmeninio archyvo nuotraukos.
Antradienio vakaras mums dovanojo spektaklį „Puffball“. Puffball yra pelėda. Puffball yra nusiminęs. Dviejų žmonių sukurtas pasirodymas, naudojant tik projektorių, kėdę ir stalinę lempą, parodė visai auditorijai, koks paprastas yra teatras. Kad veidas yra viskas, ką reikia skaityti ir kaip, klausant skirtingais balso tembrais tariamų žodžių, gali keistis visos salės nuotaika. Nežinau, ar būtų verta kiekvieno iš jūsų klausti, kiek daug žinote apie pelėdas. Po šio spektaklio aš žinau daugiau. Esu tikra, jog verta, ir tikrai norėčiau paklausti, ką žinote apie žmonių jausmus. Po šio spektaklio aš sužinojau kiek daugiau. Skirtumai tarp tikro ir netikro. Susitikimo ir išsiskyrimo keliami jausmai. Nepažintos vietos ir potyriai. Liūdesys, džiaugsmas ir pasimetimas. Visus šiuos jausmus menininkai mums iliustravo pelėdos gyvenimu.
Spektaklį parašiusi, nupiešusi ir suvaidinusi Caroline Williams atsisako visų molinių pelėdų figūrėlių. Ji pažinojo tikrą pelėdą. O mums visiems telieka pažvelgti į pasaulį šio paukščio akimis – tai verčia galvą pasukioti 180 laipsnių kampu.
