Gruodžio 1 ir 2 d. „Menų spaustuvės“ programoje „Atvira erdvė‘20“ sukurtas debiutinis režisierės Teklės Kavtaradzės spektaklis „Kissmas“ bus parodytas paskutinius kartus. Atsisveikinant su spektakliu apie paauglystės prisiminimus kalbame su „Kissmo“ scenografu Antanu Dubra.
Nuotrauka – Dainiaus Putino ©
Kaip vyko scenografijos kūrimo procesas atsižvelgiant į tai, kad spektaklio paruošimo darbai vyko dar karantino metu?
Pats kūrybinis procesas nebuvo stipriai paveiktas tuometinės situacijos. Galbūt jaučiausi kiek siurrealiai, kai susirinkę į repeticijas turėjome laikytis naujų taisyklių. Tai sukėlė šiek tiek nepatogumų. Visgi, taip buvo labiau paliesta asmeninė, emocinė pusė, kuomet po tam tikros atliktos darbo dalies vėl tekdavo tarsi izoliuotis vieniems nuo kitų. Nepaisant to, kryptis visuomet buvo aiški. Žinojome, kad svarbiausia koncentruotis į paauglystės temą, kurią plėtojome dirbtuvių, susitikimų, pokalbių metu.
Darbus pradėjome nuo pokalbio su vaikų psichologe. Vėliau tyrinėjome ir analizavome įvairius paauglystę atspindinčius aspektus, įvaizdžius, simbolius. Kūrybinių dirbtuvių su paaugliais metu bandėme apibrėžti šį laikotarpį, jį įtalpinant į įvairius siužetus iš žurnalų iškarpų. Tai siejosi ir su asmeninėmis paauglystės patirtimis, kuomet iškarpas saugodavau, kaupdavau, perdirbdavau į ką nors kitą, jomis puošdavau užrašų knygutę ar iš jų gamindavau lėles. Mano paauglystės metu iškarpos buvo ypač svarbios. Kartą parsivežiau vokišką grafičių žurnalą iš Berlyno, kurio puslapius vėliau pardavinėjau po du litus. Tuo metu jaučiau šios kultūros, vaizdų trūkumą. Nors dabar informacijos yra daugiau, bet dirbtuvių metu pastebėjau, kad šiuolaikiniai paaugliai, lygiai taip pat kaip ir anksčiau, turi popkultūros dievukų, kurie jiems padeda išlikti. Pavyzdžiui, vienas vaikinas atnešė „ba.“ iškarpą ir papasakojo, kad ši grupė savo muzika, apranga jam suteikia drąsos. Taigi, galiu teigti, kad šis kūrybinio proceso etapas buvo svarbus bendrumo jausmo susiformavimui, įkvėptam kartu daromo veiksmo, leidusio geriau suprasti paauglius.
Kuo rėmeisi dirbdamas su šiuo spektakliu? Ar kėlei sau konkrečius reikalavimus, o gal teko ir improvizuoti?
Dirbau pakankamai laisvai. Šis procesas išsiskyrė tuo, kad kūrinio nesistengiau formuoti vien tik atsižvelgdamas į save. Siekiau, kad scenografija padėtų, papildytų spektaklio medžiagą, sukurtų reikiamą nuotaiką. Jaučiau atsakomybę prieš aktorius, paauglius, siekiau dirbti kiek galima nuoširdžiau.
Kalbant konkrečiai apie kostiumus, mane visada domino „DIY“ (liet. „pasidaryk pats“) kostiumai. Pavyzdžiui, kuomet Amerikos mokyklose apsilanko šepetėlio ar dantų pastos kostiumu apsirengę žmonės. Jie šoka, dainuoja, tartum vykdo propagandą skirtą paaugliams. Remiantis šia idėja norėjome įprasminti neleistinus dalykus ir tuo pačiu juos smagiai pristatyti. Visgi, daugeliui mūsų paauglystės periodas yra ribų tikrinimas, kvailiojimas, bandymas išsiskirti.
Nuotrauka – Ričardo Matačiaus ©
Prabėgo daugiau nei metai po spektaklio premjeros, kaip jis kito tavo akimis? Galbūt, ir scenografija įgavo kiek platesnių idėjų, apie kurias neteko pagalvoti kuriant?
Prabėgus kiek daugiau nei metams po premjeros turiu viską atnaujinti. Tai darant smagu prisiminti darbo procesą. Be to, senųjų kostiumų kolekciją papildžiau ir nauju kūriniu. Per Helovyną buvome persirengę spektaklio kostiumais ir išėję pasivaikščioti. Tai priminė, koks fundamentaliai smagus gali būti cigaretės ar kebabo kostiumas, nes įvairaus amžiaus grupių žmonės mus stabdė prašydami nusifotografuoti, o po to nueidavo su šypsena.
Kuo tau svarbi spektaklio paaugliams koncepcija? Kokią įtaka ji daro kuriamai scenografijai?
Labai svarbu kurti paaugliams, nes jie be perstojo ieško supratimo, nori būti suprasti. Yra svarbu jiems pasakyti, kad mes juos gerbiame. Galbūt nebūtinai suprantame, bet stengiamės ir stengsimės tai daryti.
Kurie šio proceso aspektai tau įdomiausi?
Išskirčiau ypač demokratišką kūrybinį procesą, kurio metu nebuvo jaučiama hierarchija. Darbas vyko paraleliai su visomis komandos dalimis. Aišku, režisierė yra atsakinga už galutinį rezultatą, bet siūlymai, idėjos buvo priimamos atvirai. Šį darbą galėčiau įvardinti kaip horizontalų ir liberalų.
Nuotrauka – Viktorijos Lankauskaitės ©
„Kissmas“ yra asmeniškas daugeliui jo kūrėjų. Galbūt jis suteikė galimybę atrasti ką nors naujo savo asmeninėje istorijoje, o gal prisiminti užmirštus momentus?
Paauglystės retrospektyvoje apmąsčiau patirtas traumas, džiaugsmus, nuolatinę pripažinimo paiešką. Prisiminiau laikus, kuomet užsiėmiau grafičiais, taip pat ir pirmas patirtis – rūkymą, vakarėlius. Spektaklis leido peržiūrėti vaikystės, paauglystės feilus. Jei ne šis darbas, galbūt neskirčiau tiek laiko praeities apmąstymams, prisiminimams, kurie, šiuo atveju, inspiravo kurti.
