Menu
 
 

Smėlio pilių miestas ir šokis apie destrukcijos svarbą

2019 03 21  23:19  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Uniforma

Nuotraukos – Giulios Ferrando ©

Psichologijos studijos Briuselyje, darbas psichoterapijos kabinete, vadovavimas jaunųjų scenos menininkų organizacijai, šokio spektaklių kūrimas ir atlikimas – tikriausiai retai galėtume visa tai išvysti vieno žmogaus biografijoje. Tačiau būtent taip atrodo į „Naująjį Baltijos šokį“ šiemet atvykstančios Sabinos Scarlat gyvenimo aprašymas. Gegužės 4 d. choreografė Vilniuje pristatys šokio spektaklį „Uniforma“.

Scenoje, kuri virsta įspūdingu smėlio pilių miestu, S. Scarlat šoka drauge su Irene Russolillo. Šis spektaklis yra pirmoji kūrėjos asmeninė choreografija, kalbanti apie neišvengiamą kūrimo ir naikinimo ciklą bei beprasmius žmonijos troškimus. Apie „Uniformą“ ir svarbius gyvenimo posūkius – pokalbyje su S. Scarlat.

Tikriausiai dažnai sulaukiate klausimų šia tema, tačiau kaip psichologija ir šokis jūsų gyvenime ėmė veikti kartu?

Psichologija, o ypač – psichoanalizė, yra esminis mano mąstymo būdas. Per ją aš suprantu žmones ir net gamtą. Šokis man tapo įrankiu, kurį naudoju šia savo psichoanalitine vizija dalytis su kitais.

Savo biografijoje minite esminį gyvenimo lūžį, kai supratote, kad trokštate būtent šokti. Ką prisimenate iš šios šokio kelionės pradžios?

Puikiai prisimenu dieną, kai po paskaitų eidama gatve staiga pasijutau tokia lengva, lyg tuoj pakilsiu nuo žemės. Tai buvo toks stiprus jausmas, kad negalėjau jo pasilikti tik sau. Pamenu, iškart apie tai parašiau žinutę savo vaikinui. Tai buvo mano šokio kelio pradžia.

Uniforma

Kaip manote, kokiems žmonėms geriausiai pasiseka įvaldyti dvigubas ar net trigubas profesijas?

Nors dviguba ar triguba profesija gali nuskambėti šiek tiek nerealiai, susiduriu su vis daugiau įvairių žmonių, kurie dirba ne vieną ir ne du darbus. Manau, visi žmonės nori patirti kiek įmanoma daugiau gyvenimų, o šiam tikslui pasiekti šiandien turime daug galimybių. Žinoma, keleto profesijų išmanymas galų gale veda prie visų jų sumaišymo į vieną. Tai – pati svarbiausia dalis, nes visų turimų įgūdžių sintezė nulemia tavo išskirtinumą, tavo stilių! Aš pati kitame savo gyvenimo etape svajoju būti ūkininke, auginančia psichodelinius spalvotų grūdų laukus…

Į Vilnių atvykstate su kūriniu, kalbančiu apie nenutrūkstamą destrukcijos ir atstatymo ritmą. Kas jus įkvėpė sukurti šokio spektaklį šia tema?

Kai pirmą kartą atsivežiau smėlio į savo studiją, pirmiausia ėmiau daryti tai, ką darytų kiekvienas, – ėmiau statyti smėlio pilį. Statyti pradėjau automatiškai. Kai pilis buvo pastatyta, aš taip pat automatiškai padariau tai, ką padarytų kiekvienas vaikas, – ją sugrioviau. Tą akimirką supratau, apie ką bus šis kūrinys. Aplink save, gamtoje ir kultūroje pradėjau ieškoti pavyzdžių, kalbančių apie kūrimo ir naikinimo ciklą. Paaiškėjo, kad tokių pavyzdžių yra labai daug.

Spektaklio „Uniforma“ fotografijos verčia nekantriai laukti unikalių smėlio objektų scenografijos. Kaip jums kilo idėja spektaklyje panaudoti smėlį?

Smėlį pasirinkau, nes žaviuosi įvairiomis medžiagomis, tekstūromis, grynomis žaliavomis ir pojūčiais, kuriuos mums suteikia tų medžiagų lytėjimas. Socialiniame gyvenime dažniausiai svarbesniais už lytėjimą laikome regėjimą, girdėjimą ar net skonio pojūtį. Mes nesiliečiame viešose vietose. Išskyrus skaitmeninius ekranus, kuriuos liečiame gerokai per dažnai. Šokis man yra lytėjimas visomis prasmėmis.

Smėlio pilys daugeliui asocijuojasi su nerūpestinga vaikyste prie jūros. Ką jos reprezentuoja jūsų scenoje?

Mano tikslas buvo perteikti žmogaus maniją statyti, todėl kuriant scenografiją norėjosi ko nors masyvaus, architektūriško, matematiško. Tuo pačiu norėjau tą statymo maniją sumažinti iki smėlio pilies, miniatiūrinio miesto dydžio. Scenografijoje pilis supaprastinome iki abstrakčių figūrų, kurioms pastatyti prireikia visos dienos, šešių žmonių ir septynių tonų smėlio.

Uniforma

Nuotrauka – Hichemo Daheso ©

Ar destrukcijos ir atstatymo ritmas natūralus ir neišvengiamas?

Taip, destrukcija ir atstatymas yra natūralus procesas, pastebimas gamtoje. Net šimtametis miškas, per vieną dieną supleškėjęs liepsnose, sugeba atgimti. Tik mes, žmonės, kažkodėl labai daug dėmesio skiriame destrukcijos vengimui – daiktų konservavimui muziejuose.

Kokią žinutę nešate šiuo darbu?

Spektakliu „Uniforma“ noriu kalbėti apie destrukcijos, naikinimo svarbą, kurią pamiršo mūsų kapitalistinė sistema. Šiandien vyrauja požiūris, kad privalome statyti, augti, plėstis. Bet iki kur? Šio hiperaugimo neabejotinai laukia griūtis. Tačiau jei sugebėtume švelnesniais būdais destrukciją integruoti į savo kasdienius gyvenimus ir mintis, sulauktume daugybės pranašumų: atsinaujinimo, atgimimo, išsilaisvinimo. Taigi mano spektaklio tikslas – parodyti džiaugsmingų destrukcijos būdų!

Kaip jums pavyko atrasti grožį šiuose procesuose, kurie mažai kam asocijuojasi su grožiu?

Šokdama tarp smėlio pilių tiesiog supratau, kad pažeistos ir apgriuvusios pilys man daug gražesnės nei nepaliestos. Netobuli dalykai apskritai yra daug įdomesni. Pažvelkite į Milo Venerą be rankų – kažko trūksta, tačiau tai mums leidžia įsivaizduoti, mintyse projektuoti savo paveikslą. Todėl šokis smėlio pilių mieste leido suprasti, kad aš negriaunu scenografijos – aš ją tiesiog sukuriu iš naujo. Lygiai kaip vėjas ir lietus, kurie per tūkstančius metų iš naujo kuria ir formuoja kraštovaizdį.

Kokius jausmus siekiate sužadinti auditorijai?

Labiausiai noriu įkvėpti žiūrovus užlipti į sceną ir padėti mums pastatyti pilis iš naujo!

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
MO muziejus

Matas Janušonis. Backyard | Galerija MENO NIŠA