Menu
 
 

Vilniaus festivalis visada yra didžiulė šventė. Pokalbis su Žibuokle Martinaityte ir Nicola Campogrande

2022 06 17  17:27  |  M.I.C. Pokalbiai

Birželio 19-os dienos Vilniaus festivalio koncerto „Premjeros laukimas. Sergej Krylov, LKO ir „Giunter Percussion“ dėmesio centre – šiuolaikinė muzika, šalia kurios skambės ir George’o Bizet–Rodiono Ščedrino „Karmen siuita“. Prisimindama praeito Vilniaus festivalio premjerą – Žibuoklės Martinaitytės kūrinį „Ex tenebris lux“ – publika nekantriai laukia ir šių metų premjeros – Nicolos Campogrande’s koncerto smuikui ir styginių orkestrui. Keletą detalių apie pasaulinę premjerą kompozitorius atskleis jau šiame pokalbyje, o Ž. Martinaitytė papasakos apie „Ex tenebris lux“ idėją, kuri buvo ir išlieka aktuali ne tik praėjusiais, bet ir šiais metais.

Vilniaus festivalis visada yra didžiulė šventė. Pokalbis su Žibuokle Martinaityte ir Nicola Campogrande

Nuotrauka – TomasT erekas © Žibuoklė Martinaitytė

Kompozitoriaus profesija nėra rami, „saugi“. Joje galima surasti daug panašumų su sportininkais – negali prarasti formos, būtina nuolat treniruotis, koncertiniai pasirodymai, kūrinių premjeros prilygsta varžyboms, kai vertinamas tik darbo rezultatas ir iš anksto tikimasi kuo geriausio įspūdžio. Įdomu, kaip atradote neblėstančią aistrą kūrybai?

Ž. M.: Mano profesinis kelias – kaip ir mano šeimyninė istorija: kai įsimyli, nebėra abejonių, atrodo, kad net neturi pasirinkimo, nes tai yra vienintelis prasmingas variantas. O komponuoti pradėjau 15 metų ir pastebėjau, kad per muziką galiu spręsti visus egzistencinius klausimus. Kurdama sužinodavau daug daugiau apie save ir pasaulį. Tuomet ir pajutau, kad muzika bus tas manasis kelias. Čia turiu padėkoti savo pirmajam kompozicijos mokytojui Algirdui Briliui. Pažiūrėjęs į mano pirmus kūrybinius bandymus jis iškart ir pasakė, kad labai aišku, jog esu kompozitorė.

N. C.: Kai man dar buvo dvylika metų ir mokiausi groti fortepijonu, vieną dieną mokytojas paskambino tėčiui ir pasakė, jog turiu pašaukimą muzikai, tačiau ne fortepijonui. Aš buvau išbandęs visas „nesimokymo“ sistemas, todėl mokytojas man pasiūlė pakeisti specialybę, pavyzdžiui, į smuiką, fleitą arba kompoziciją. Žodį „kompozicija“ jis akcentavo. Nuo šio momento aš širdyje visada žinojau, jog stengsiuosi tapti kompozitoriumi. Esu maloniai priblokštas, kad darau tai, ką atradau tą vakarą, kai man buvo dvylika.

 

Kartais žmonėms gali susidaryti įspūdis, kad kompozitorius yra lyg nepasiekiamas, sudievintas genijus. O kokia iš tikrųjų yra kompozitoriaus rutina?

N. C.: Kūryba yra mano kiekvienos dienos dalis. Dažniausiai dirbu apie penkias šešias valandas per dieną. Iki šiol esu sukūręs maždaug 240 kūrinių. Visi jie nėra šedevrai, tikrai yra ir tokių, kurie galėtų atsidurti šiukšliadėžėje. Prieš pradėdamas kiekvieną kompoziciją bijau kaip mažas vaikas – mane labai gąsdina baltas popieriaus lapas. Žinau, jog greta slypi didžiulė muzikos istorija, į kurią aš tik įstatysiu savo mažą kaladėlę, kaip į kokį „Lego“ žaidimą.

Ž. M.: Svarbu ir nuoseklus darbas, bet, aišku, be įkvėpimo būtų labai nuobodu. Net jei ir nerašau natų, vis tiek nuolat galvoju apie muziką. Galiu eiti pasivaikščioti po parką, bėgioti rytais ar plaukioti baseine – net ir tais momentais visuomet galvoju ir toliau komponuoju. Taip, formaliai tai nėra darbas, bet viduje yra toks kaip ir atskaitos taškas – muzika. Ji kaip planeta, aplink kurią viskas sukasi. Nesvarbu, ar tu nuo jos šiek tiek nutolsti, ar šiek tiek priartėji, visą laiką jauti tą gravitacinį traukos centrą ir tai yra pagrindinė jėga visame gyvenimo kelyje.

 

Kūrybinis rezultatas priklauso ir nuo atlikėjų.

N. C.: Siekiu, kad per mano kūrinius atlikėjai galėtų išreikšti save. Malonumas būti kartu koncertų salėje ir dalintis emocijomis, fantastiška turėti skirtingas reakcijas.

 

Ar galima teigti, kad net ir publika savotiškai kuria per koncertą?

Ž. M.: Mes, kaip ir žiūrovai, tiesiogiai darome įtaką tam, kas vyksta scenoje. Jeigu užsimezga abipusis dėmesingumas ir geras kontaktas tarp atlikėjų ir publikos, įvyksta tikrai nepaprastai magiški dalykai. Man muzikos klausymas yra kaip sakralus veiksmas, tai yra kažkas tokio, ką mes kuriame kartu ir ką sunku nuspėti, koks bus rezultatas. Lietuvos, Vilniaus publiką visi labai giria. Užsienio atlikėjai visad pastebi, kad mūsų publika yra ypatinga. Galbūt mes sugebame labiau susikaupti ir atsiduoti tai muzikai.

 

O koks buvo netikėčiausias publikos atsiliepimas ar komentaras po koncerto?

Ž. M.: Man svarbu, kokie yra klausytojai, ką jie išgyvena. Niujorko filharmonijoje buvo atliktas mano kūrinys „Saudade“. Per pertrauką prie manęs priėjo pagyvenusi moteriškė ir padėkojo: „Ačiū už šį kūrinį. Aš išgyvenau įvairiausių emocijų, kurios man sugrįžo iš praeities. Ši muzika man padėjo, ji tarsi laikė mane savo glėby ir leido patirti emocijas saugioje atmosferoje, nes paprastai jas savo gyvenime nustumiu į šoną.“

 

Pereikime prie jūsų kūrinio „Ex tenebris lux“ (liet. „Iš tamsos šviesa“), kuris skambės 19 dienos koncerte. Kokia pagrindinė šios kompozicijos idėja?

Ž. M.: „Iš tamsos šviesa“ praeitais metais buvo užsakytas Vilniaus festivalio. Tuo metu visi išgyvenome pandemiją ir tai atrodė pats svarbiausias, baisiausias dalykas. Aš galvojau, kaip reiktų išeiti iš tos sustingusios būsenos, kuri man asocijavosi su tamsa. Galvojau sukurti tokį vidinį palinkėjimą, kad iš tamsos rastųsi šviesa.

 

Simboliška, kad praeitų metų festivalio užsakymas aktualus ir šiandien dėl karo Ukrainoje.

Ž. M.: Taip, dabartinių karo įvykių Ukrainoje fone pandemija nublėso, tačiau palinkėjimas labai tinka. Linkiu, kad ta tamsa, destrukcija, karas ir žiaurumai, kad šios tamsiosios jėgos būtų nugalėtos šviesiųjų.

 

Prisiminiau Krzysztofo Pendereckio kompoziciją „Rauda Hirošimos aukoms“ – muzikai ir kompozitoriai dažnai palaiko visuomenę sunkiais istorijos etapais.

N. C.: Kaip muzikas negaliu laukti ir tylėti. Dabar kuriu savo Antrąją simfoniją, kurioje šio meto dramatiškus išgyvenimus, jausmus konvertuoju į grožį. Aš viliuosi, kad karas baigsis ir situacija nurims, bet dabar mes susiduriame su žiaurumu ir tamsia ateities perspektyva. Esu labai įsitraukęs į šios simfonijos komponavimą ir tai man pats svarbiausias kūrinys. Atidėjau savo kasdienius darbus, nustūmiau kai kuriuos užsakymus ir nusprendžiau skirti keletą mėnesių, kad sukurčiau simfoniją Europai, o gal ir pasauliui. Joje noriu priminti, kas yra grožis, žmogiškumas, ramybė. Galbūt esu naivus, tačiau tikiu, kad tai gali padėti šioje situacijoje.

 

Labai lauksime Antrosios simfonijos premjeros. O netrukus pirmą kartą išgirsime Jūsų smuiko koncertą, pasaulinė premjera įvyks Vilniaus festivalyje. Kokią žinutę neša šis kūrinys?

N. C.: Šis koncertas smuikui yra artimai susijęs su Italijos muzikos istorija. Prisimenant Antonio Vivaldi, Giuseppe Tartini, Niccolo Paganini, jų dėmesį smuikui ir galvojant apie styginių orkestrą atsiskleidžia įvairiausios tembrinės spalvos. Šios spalvos yra skirtingos kaip ir skirtingi Italijos regionai – nuo mėlynos šiaurės iki oranžinio centro aplink Romą ar geltonai baltų pietinių kraštų. Kaip šios spalvos, taip ir smuiko bei styginių tembrai yra tarsi užkoduoti italų DNR. Tad būdamas italas ir kurdamas koncertą smuikui jaučiau didelę atsakomybę.

 

Tačiau kitas detales tikriausiai laikysite paslaptyje iki premjeros.

N. C.: (Juokiasi) Galite tikėtis trijų dalių koncerto smuikui bei stipraus ryšio, dialogo tarp solisto ir orkestro. Yra ir tradicinių elementų, tokių kaip sonatos formos pirmoji dalis, po kurios skamba lėtoji antra dalis bei triumfuojantis finalas.

 

Nepaisant dar labiau sužadinto smalsumo išgirsti šį kūrinį, kokių dar priežasčių būtų nepraleisti 19 d. koncerto?

Ž. M.: Jeigu gyvenčiau Vilniuje, tai eičiau į beveik visus festivalio koncertus. Vilniaus festivalis visada yra didžiulė šventė, didžiulis margumynas, kuris teikia visokiausių koncertų visokiausiems skoniams. Labai mėgstu gyvą muziką ir tikrai nepalyginsi gyvų koncertų su jokiais įrašais, su jokiu muzikos klausymu, nes tai yra kolektyvinė patirtis. Tik dalyvaujant koncerte įmanoma išgyventi stebuklą, kurį visi mes patiriame būdami ir kurdami salėje.


Komentuok:




*



Reklama
DNO

Dekmantel Selectors