Menu
 
 

Violončelininkas Mindaugas Bačkus: Dievo Motinos galia šiandien reikalinga kaip niekada

2022 06 10  20:05  |  M.I.C. Naujienos

Violončelininkas ir Klaipėdos kamerinio orkestro vadovas Mindaugas Bačkus įsitikinęs, jog tikėjimas yra universalus reiškinys, apimantis bendražmogiškas idėjas. Būtent tokią žinutę klausytojui perteikia dauguma liturgine tematika grįstų kūrinių, kurių pavyzdžiai skambės viename Vilniaus festivalio koncertų, pavadintame „Dangiškoji skraistė“. Birželio 12-ąją į Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiąją salę pakvies Klaipėdos kamerinis orkestras ir Šiaulių kamerinis orkestras „Camerata Solaris“ (meno vadovas – Vilhelmas Čepinskis), atliksiantys anglų kompozitoriaus Johno Tavenerio kūrinį „The Protecting Veil“ („Apsauganti skraistė“) bei Vilhelmo Čepinskio siuitą „Infinitum“ („Begalybė“). Apie tai, kas bendro tarp šių dviejų violončelei ir styginių orkestrui skirtų opusų, apie muzikinę draugystę ir santykį su violončele – pokalbis su violončelininku M. Bačkumi.

Violončelininkas Mindaugas Bačkus: Dievo Motinos galia šiandien reikalinga kaip niekada

Nuotrauka – Dmitrij Matvejev ©

Koncertas skambiai pavadintas „Dangiškąja skraiste“. Kas slypi už šio pavadinimo?

Kurdami idėjas koncertams, mes nuo kažko atsispiriame – nuo muzikinės idėjos, draugystės, laikotarpio ar to, kas aktualu šiandien. Vienas iš koncerte skambėsiančių kūrinių yra Johno Tavenerio „The Protecting Veil“. Šis kūrinys labai atliepia šiandienos nuotaikas, nes tai yra garsais nutapytas ortodoksiškas Dievo Motinos paveikslas, kuris kalba apie jos globą. Dievo Motinos galia šiandien yra reikalinga kaip niekada, o ši tema, kad ir kaip jos bandytume vengti, plevena ore – mūsų širdyse, sąmonėje, jausmuose.

Tavenerio kūrinys sukomponuotas dideliam kameriniam orkestrui, tad jį atliks Klaipėdos kamerinio ir Šiaulių kamerinio orkestrų junginys. Kokia šio susijungimo priešistorė?

Labai džiaugiuosi, kad V. Čepinskis, ėmęs vadovauti Šiaulių kameriniam orkestrui „Camerata Solaris“, pasinėrė į itin metodišką darbą su šiuo kolektyvu. Stebėdamas orkestrą matau, kaip jis auga, tobulėja, tai man primena mano paties meilę Klaipėdos kameriniam orkestrui. Nesakau, kad mudu su V. Čepinskiu vienodai jaučiame ir suprantame muziką, tačiau turime panašaus idealizmo savo vadovaujamų kolektyvų atžvilgiu, tad kai buvau pakviestas koncertuoti šiųmečiame Vilniaus festivalyje, kilo mintis į šią prestižinę sceną pasikviesti mūsų brolius ir seses iš Šiaulių. Kolektyvų susijungimo idėja man atrodo labai jautri ir svarbi.

Jus ir V. Čepinskį sieja ilgametė draugystė, kuri yra ne tik asmeninė, bet ir muzikinė. Kas yra muzikinė draugystė ir kaip ji skleidžiasi?

Muzikinė draugystė yra neatsiejama nuo asmeninio santykio. Asmeniniame gyvenime mane visada labai traukia sudėtingesnio charakterio žmonės –  vieniši, uždari, atsiriboję nuo išorinio pasaulio. Man jie atrodo įdomūs, norisi su jais bendrauti, suprasti jų vidines būsenas. Vilhelmas yra nepaprastas žmogus: viena vertus – genialus smuikininkas, itin muziką mylintis žmogus, kita vertus – prieštaringa asmenybė, kartais disonuojanti su jo paties kuriama ir atliekama muzika. Tačiau šis „asmeninis disonansas“ yra savotiška terpė, gimdanti svarbias ir reikšmingas menines idėjas. Šiandien Vilhelmas atsiribojęs nuo aktyvaus visuomenės dūzgesio, kartais jis ilgam panyra į kokią nors vieną muzikinę temą ar klaidžioja pasaulio tiesos labirintuose. Mūsų santykiai broliški. Stebint juos iš šalies, galima būtų net pakraupti – mes nuolatos ginčijamės ir baksnojame į vienas kito silpnąsias vietas, vienas kitą kritikuojame. Bet man atrodo, kad žmonės, sugebantys būti vienas kitam pakankamai nuoširdūs, yra labai artimi, nes gebėjimas sakyti kitam tai, ką galvoji, suartina.

Koncerte pirmą kartą Vilniuje skambės ir labiau apčiuopiamas jūsų draugystės vaisius – paties V. Čepinskio kūrinys „Infinitum“, dedikuotas jums. Tai kiek netikėtas V. Čepinskio amplua.

Tai, kad V. Čepinskis yra puikus smuikininkas, paaiškėjo prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų, bet kaip kompozitorius, ir, beje, labai puikus, jis kol kas nėra plačiai žinomas. „Infinitum“ tematiškai siejasi su J. Tavenerio „Protecting Veil“ – abu kūriniai atspindi laiko dvasią ir perteikia globalią tikėjimo idėją ir viltį. Įdomu, jog Vilhelmas nėra praktikuojantis krikščionis, tačiau „Infinitum“ yra pats tikriausias tikėjimo liudijimas: čia rasime ne tik išties gražią muziką, bet liturginių tekstų citatų. Šie kūriniai turi gražų ryšį ir tarsi susitinka kažkur dangaus skliaute.

Abiejuose koncerte skambėsiančiuose opusuose ryški liturginė tematika. Ką juose galėtų atrasti savęs su sakraliniais kontekstais nesiejantis klausytojas?

Man atrodo, jog kiekvienas žmogus muzikos kūriniuose atras ką nors artimo sau. Daugelis kompozitorių savęs nesieja su sakraliniais kontekstais ar bent jau sieja tik iš dalies, bet sukuria gražiausius sakralinius kūrinius mūsų šalies muzikos istorijoje. Čia galima minėti Algirdo Martinaičio „Gailestingumo altorių“ ar Vaclovo Augustino „Mišias Lietuvai“ – tai yra šedevrai su labai stipria tikėjimo, atgailos, meilės, vilties idėja. Taigi, greičiausiai nėra visai netikinčių žmonių, tik kiekvienas pasirenka sau priimtiną tikėjimo išraiškos formą, o liturginė tematika muzikoje yra amžina.

Koncerte skambės muzika didelės sudėties styginių kolektyvams, tačiau abiejų kūrinių meninė raiška ir idėja labai kameriškos. Kuo įdomi ir aktuali kamerinė muzika šiandieniniame kultūrinio pliuralizmo kontekste?

Kamerinė ar kameriškumo bruožų turinti muzika dažnai yra intymi ir intelektuali, todėl negali būti labai populiari ar priimtina masėms. Dažniausiai ji būdavo atliekama salėse, kuriuose telpa nedaug žmonių. Šiandieniniai dideli festivaliai, gausūs koncertų bilietų pardavimai užaugino mums lūkestį, jog viskas, ką mes darome, turi būti labai populiaru – tai turi turėti didelį atgarsį, apie tai visi turi rašyti, tai turi būti brangu, įspūdinga, jokiais būdais negalima nuvilti klausytojo. Meno pasaulio žmonėms keliami tokie dideli lūkesčiai, kad jų net nebeįmanoma patenkinti. Scenoje įjungiame naujausiais įgarsinimo sistemas, paleidžiame dūmus, ant afišų rašome dėmesį atkreipiančius užrašus ar kitaip kaip įmanydami stengiamės išprovokuoti klausytoją bet kokiai reakcijai į tai, ką darome, kad tik jis susijaudinęs nupirktų bilietą į mūsų koncertą ir ateitų paklausyti mūsų meno. Mane dažnai aplanko jausmas, kad reikia rasti savyje jėgų ignoruoti socialinę realybę ir daryti tai, ką galiu geriausiai, tuomet pasaulis aplink susibalansuos savaime.

Ar jūsų, kaip akademinės muzikos atstovo, neskaudina toks aukštosios kultūros komercializavimas?

Mano nuomone, nėra jokios aukštosios kultūros. Kultūra arba yra, arba jos tiesiog nėra. Man atrodo, jog tai, kas yra vadinama kultūros komercializavimu, yra ne kas kita kaip mėginimas parduoti kultūrą nekultūringam žmogui. Kadangi nekultūringam žmogui kultūros nereikia, tenka griebtis komercinių triukų. Štai ir viskas. O ar tai mane skaudina? Tikriausiai taip, bet labiau globaliu nei asmenišku lygmeniu. Nelabai ką galiu pakeisti, tad turiu teisę atsiriboti nuo kultūros pardavimo triukų ir gyventi savo gyvenimą. Žinoma, visiškai atsiriboti nepavyksta, tad kartais tenka tai priimti kaip duotybę – gyventi ir stengtis pačiam neprarasti poreikio kultūrai, taip pat kurti aplinką, kurioje kultūra būtų tarsi natūrali mano veiklos pasekmė.  

Jūsų atliekamas repertuaras platus, bet susidaro įspūdis, jog labiausiai linkstate į baroko ir šiuolaikinę muziką. Kodėl?

Kai buvau dar beveik pradedantis profesionalus muzikantas, lietuviškoje klasikinės muzikos scenoje buvo grojama labai daug romantinės muzikos, o baroko, klasicizmo ir šiuolaikinės muzikos opusai skambėjo kur kas rečiau. Aš ir mano bičiuliai metėmės į alternatyvą – į tai, kas buvo daroma mažiau, ir tai buvo natūralus jauno žmogaus sprendimas. Dabar savo repertuaro neskirstau niekaip. Atliekant muziką man yra įdomus žmogus, su kuriuo kuriu, ir klausytojas, kuriam skirtas mano darbas, o stiliai, žanrai, epochos man mažiau svarbūs. Muzikantai neretai mėgsta susisiaurinti savo muzikinę veiklą ir tapti kokios nors siauros srities specialistais – patys save įsideda į kokią nors lentyną ir identifikuoja save kaip, pavyzdžiui, trombono klapano specialistą. Kadaise bandžiau savo sferą siaurintis ir aš – dariau eksperimentus, stengiausi sekti draugų, kurie savo veikimo lauką matė siaurai, pavyzdžiu. Štai, prieš daugelį metų turėjau idėją Klaipėdos kamerinį orkestrą paversti barokiniu orkestru. Šiandien Klaipėdos kamerinis orkestras yra vienintelis profesionalus orkestras Lietuvoje, baroko muziką atliekantis barokiniais smičiais, naudojantis barokinį derinimą, tačiau neapsiribojame vien baroku – stengiuosi palaikyti universalumo tendenciją, kuri man atrodo labai svarbi. Gyvenime reikia tikėjimą, garsą, mintį ir kitus dalykus patirti iš įvairių perspektyvų, nes svarbu išgyventi kiek įmanoma daugiau šios žemės skirtumų. Atrasti dalykus man kur kas brangiau nei įtalpinti save į kokią nors nišą.

Kas jums yra violončelė?

Kai buvau vaikas ir žiūrėdavau filmus apie senovę, ekrane būtinai matydavau kokį nors rašytoją, kuris vaikščiodavo su lazdele. Man labai užsifiksavo vieno filme matyto inteligento iš Paryžiaus vaizdinys – kur nors eidamas jis būtinai turėdavo lietsargį ir darydavo keistą judesį: lietsargį išmesdavo į priekį, tuomet juo lėtai paliesdavo žemę, paskui tai pakartodavo vėl. Man labai patiko šis stilistinis triukas, tad vieną kartą pasiėmiau lietsargį ir nutariau pabandyti taip stilingai vaikščioti pats. Bet pamėginęs supratau, jog esu visiškas idiotas, nes tai yra nepatogu, be to, man asmeniškai šis judesys jokios reikšmės neturi. Įrankis, kuris man rezonuoja, yra violončelė, nes ji virpa kartu su manimi – panašiai kaip tam inteligentui lietsargis, kažkam kitam skrybėlė, lazda ar kas nors kita. Jeigu klausiate, ar mano violončelė turi vardą, ar aš ją kaip nors vadinu – tikrai ne. Violončelė man yra įrankis, tačiau per violončelę skleidžiasi mano santykis su pasauliu ir egzistavimu jame.


Komentuok:




*



Reklama
DNO

Dekmantel Selectors