Menu
 
 

Akvilė Kavaliauskaitė: „Sunku kažką sukurti, kai nežinai, kaip pasaulis atrodys po mėnesio“

2020 05 08  13:36  |  Pokalbiai

Akvilė Kavaliauskaitė: „Sunku kažką sukurti, kai nežinai, kaip pasaulis atrodys po mėnesio“

Nuotraukos – Neringos Rekašiūtės ©

Prisipažįstu, kai pasiėmiau skaityti Akvilės Kavaliauskaitės novelių knygą „Kūnai“, neseniai Lietuvoje buvo prasidėjęs karantinas, laiko daug, o kažką šiuo laikotarpiu skaityti – sudėtinga. Būtent Akvilės knyga padėjo įveikti skaitymo bloką, o kai kurios novelės privertė suklusti. Žurnalistė bei LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ vedėja paneigė mitą, jog novelės šiais laikais nebeįdomios, neseniai pasirodė antrasis knygos tiražas, o mes su Akvile (kiekviena iš savo namų) kalbamės apie kūrybą, karantiną bei sulėtėjusį gyvenimo tempą.

Akvile, kadangi dabar visoje Lietuvoje ir daugumoje pasaulio šalių yra karantinas, tikiu, jog tai pakeitė ir tavo įprastinę dienotvarkę, pavyzdžiui, nėra galimybės keliauti. Kas dar pasikeitė?

Tikrai yra žmonių, kuriuos ši situacija paveikė skaudžiau: prarado darbus, pinigus. Yra tokių, kurie prarado artimuosius – tai patys baisiausi dalykai. Mano gyvenimas nepasikeitė taip drastiškai. Nors darbų ir šiek tiek mažiau, dirbu namuose kaip dirbusi. Ką atėmė karantinas, tai visą laisvalaikį. Juk, kai dirbi namuose prie kompiuterio ar užrašų, ilsiesi išėjęs laukan – į kiną, kavinę, barą, koncertą, susipažįsti su naujais žmonėmis. Dabar dienos pasidarė lygios, pilkos. Išvyka į prekybos centrą tapo didesne pramoga nei norėčiau.

Kaip leidi savo dienas karantino metu? Galbūt atradai naujos veiklos, hobių?

Pradėjau daugiau sportuoti namuose. Stengiuosi nepraleisti nė vienos dienos, kad įprotis liktų ir po karantino. Daugiau skaitau, nes turiu daugiau laiko – tai vienintelė maloni karantino dalis.

Pakalbėkime apie tavo naujausią knygą „Kūnai“. Kodėl naujos knygos gimimui prireikė penkerių metų pertraukos?

Pati savęs to klausiu. Turbūt dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, turėjau daug darbų: įvairiausių projektų, kelionių, filmavimų. Knyga yra dalykas, kuriam reikia maksimalaus susikaupimo. Pamenu, porą mėnesių Tenerifėje rašiau romaną ir galiausiai nebeturėjau laiko jo pabaigti. Po penkerių metų atėjo toks laikas, kai tiesiog nebegalėjau nerašyti. Prisikaupė labai daug minčių, užrašai net sproginėjo nuo idėjų ir po truputį pradėjau jas įgyvendinti.

Akvilė Kavaliauskaitė: „Sunku kažką sukurti, kai nežinai, kaip pasaulis atrodys po mėnesio“

Kiek laiko rašei noveles?

Pirmąsias pradėjau rašyti nemąstydama apie jų išleidimą. Paskui, kai turėjau apie pusę knygos apimties, pradėjau kalbėtis su „Balto leidybos namais“. Leidėja man pasakė paprastai: jeigu noriu suspėti iki knygų mugės, kai žmonės itin domisi knygomis, privalau paskubėti. Susikaupiau. Paskutinis kelis mėnesius taip suspaudžiau visus darbus, kad rašymas tapo pagrindiniu užsiėmimu. Iš viso procesas užtruko beveik vienerius metus.

Kodėl pasirinkai šį žanrą? Ar pati dažnai skaitai apsakymus, noveles ir kaip manai, kodėl Lietuvos leidyklos jų taip vengia?

Turėjau daug skirtingų idėjų, užrašuose užfiksuotų akimirkų, o ne vieną ilgą istoriją. Vis dėlto, visos tos idėjos turėjo bendrų sąlyčio taškų: kūną, sielą ir protą. Novelės labiausiai tiko įvairiapusiškai šiai temai atskleisti. O leidyklos iš tiesų vengia novelių ir apsakymų? Nemanau. Nė vienas žanras nėra blogas, gal tik susidomėjimas novelėmis buvo šiek tiek smukęs, nes kurį laiką nepasirodė stipresnių trumposios prozos knygų. Per pastaruosius porą metų daug kas pasikeitė. D. Opolskaitė už noveles gavo Europos Sąjungos premiją. J. Tumasonytė – Jurgos Ivanauskaitės premiją. Tai rodo, kad svarbiausia, ne ką pasirenki daryti, o kaip tai padarai.

Savo novelėse pasirinkai ne kaimo, o miesto gyvenimą, išsilavinusius žmones: režisierių, teatro aktorių ir pan. Ar sąmoningai to siekei?

Aš nesu mačiusi kaimo. Užaugau mieste, iš kurio persikrausčiau į didesnį miestą. Mano seneliai turėjo sodo namelį, bet nelaikė nei gyvulių, nei paukščių. Močiutė vienoje lysvėje augindavo vyšninius pomidoriukus, o kitoje – baziliką. Užaugau nemačiusi bulviakasio. Visą savo gyvenimą praleidau tarp menais besidominčių išsilavinusių žmonių. Net nežinau, ar mokėčiau tą kaimo žmogų tinkamai atskleisti – veikiausiai ne. Žinot, kartais sakoma „rašyk apie tai, ką žinai“ – turbūt pasąmoningai šiuo patarimu pasinaudojau.

Įdomu, ką manai ir apie rašymo kultūrą. Šiuo metu Lietuvoje padaugėjo rašančių knygas – blogai tai ar gerai?

Gerai. Parašyti knygą, netgi plačiąja prasme blogą, yra sunkiau negu jos neparašyti visai. Gal autorius ir nepadovanos pasauliui šedevro, bet rašydamas tikrai patobulės pats. Visame pasaulyje leidžiamos pačios įvairiausios, keisčiausios knygos. Kiekvienas išsirenka pagal savo skonį.

Galbūt tik pora dalykų mūsų literatūros kultūroje man atrodo keisti. Pirmasis – kad kartais autoriai smerkiami už tai, kad rašo. Pamenu vieną pirmųjų interviu po „Kūnų“ pasirodymų. Žurnalistė paklausė, kaip aš jaučiuosi parašiusi knygą, kai kiekvienas influenceris dabar parašęs bent po vieną. Niekaip nesuprantu: o kam tai trukdo?

Kitas – paprastas nesidomėjimas literatūra. Šiais laikais tie patys smerkiami influenceriai daro daugiau įtakos skaitytojams negu rimtieji literatūros žurnalai, o natūraliai knygomis, naujomis tendencijomis ar besikeičiančia knygų stilistika domisi vos vienas kitas. Trūksta požiūrio, lengvo kalbėjimo apie knygas. Bet tai atsiras – net neabejoju.

Kaip gimdavo „Kūnų“ novelės?

Turbūt susidėjo viskas. Galvoje atsirado istorijų, kurios netinka nei socialiniams tinklams, nei periodinei žiniasklaidai. Norėjosi, kad su tomis istorijomis žmonės praleistų daugiau laiko, spėtų apmąstyti. Kai kurie elementai yra absoliutus fantazijos vaisius, kai kurie – tikri, tik dar niekada nepasakoti. Manau, kaip ir kiekviena knyga, ši savyje irgi talpina ir dalį tikrovės, ir dalį fantazijos. Pavyzdžiui, istorija apie žmogų, neįtikėtina apgaule užsidirbusį milijoną, yra mano buvusio vaikino. Tačiau tai – ne dokumentika, nes viską įvilkau į naują rūbą.

Akvilė Kavaliauskaitė: „Sunku kažką sukurti, kai nežinai, kaip pasaulis atrodys po mėnesio“

Kuri novelė tau pačiai artimiausia?

Neseniai pati vėl perskaičiau „Kūnus“ – norėjau pažiūrėti, ko ten prirašiau. Labiausiai patiko „Viduje“. Pasakojimas apie itin protingą moterį, kuri savo gyvenime nusprendžia naudoti tik kūną. Man apskritai įdomi žmogaus pasirinkimo tema – ateity tikiuosi ją plačiau paanalizuoti.

Skaitant knygą buvo įdomu, kaip paskui dėliojai noveles pagal eilės tvarką, o gal šį darbą palikai leidyklai?

Dėliojau pati ir labai atsakingai. Rašydama visada galvoju apie skaitytoją. Esu tikra, kad tekstų tvarka knygoje gali nulemti skaitytojo potyrį. Be to, juk kiekvienas tekstas turi tam tikrą emocinį krūvį. „Kūnus“ vis tiek įsivaizdavau kaip vientisą kūrinį. Kai skaitome romaną, suprantame, kad kažkur yra vieta džiaugsmui, kažkur – įtampai, kažkur – laimingai ar tragiškai pabaigai. Tas pats ir su novelėmis: viena galbūt tinka pradžiai, atidarymui, kita – kulminacijai.

Vėl grįžtant prie karantino temos. Ar manai, jog šis karantinas kažką žmonėse pakeis, o galbūt tavyje jau pakeitė?

Pakeitė, nes atėmė dalį įkvėpimo. Sunku rasti motyvacijos bet kam. Netgi pinigai, primityvus, bet pagrindinis daugumos žmonių motyvatorius, nėra taip jau reikalingi, nes kur juos leisiu? Keliauti negaliu. Niekur neinu, todėl nereikia nei drabužių, nei batų. Į ką nors investuoti? Į ką? Investuoju į savo katiną – perku jam gerą maistą. Dar nusiperku knygų ir produktų gardesniam patiekalui. Iš pirmo žvilgsnio karantinas atrodo tinkamas metas kūrybai. Bet kiek pasikalbu su draugais rašytojais ar režisieriais, visi sako tą patį: sunku kažką sukurti, kai nežinai, kaip pasaulis atrodys po mėnesio, nežinai, kuo žmonės gyvens ir kuo domėsis. Manau, koronavirusas kai ką mumyse jau pakeitė – leido suprasti, kokie mes visi, išskyrus gydytojus, esame nereikšmingi ir nereikalingi. Dingo bet koks pasipūtimas, įsivaizdinimas. Bet nieko – vos atsigausim, viskas grįš į savas vėžias: jeigu plaučių vėžys neatgraso rūkorių nuo cigarečių, vargu ar koronavirusas mus padarys geresniais žmonėmis.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Ina Budrytė

DNO Records