Menu
 
 

Didysis Philo Vono sprogimas

2019 12 11  20:31  |  Aktualijos

Phil Von

Nuotrauka – Julita Dargytė ©

Jis įkando man į batą. Iltiniai dantys perėjo kiaurai avalynę, rodos, net krepštelėjo kojinę, įsitempusias sausgysles… Stovėjo prieš mane keturpėsčias, o žiūrint į prakaitu rasotą jo kaktą, jaučiau, kaip oda nuėjo pagaugais. Visa laimė, kad iki šito, mes jau buvome pažįstami, nes kitomis aplinkybėmis, tokia ekspresija ir įsijautimas galėjo nupiešti labai gotikinį šio charizmatiško vyro portretą. Po spektaklio premjeros Kaune, kompozitorius, šokėjas, performanso meno atlikėjas, elektro flamenko išradėjas prancūzas Philas Vonas taikiai šypsodamasis prisipažino, kad scena jam transformacijos erdvė, todėl jis neturėjo žalio supratimo, kad vos neatsikando pirmoje eilėje sėdinčios žiūrovės apavo. Gaivališkas ir ekspresyvus performatyvaus vyksmo metu ir ramus, gilus, net, sakyčiau, drovus žmogus kasdienybėje. Philo Vono gyvenimas – odisėja per pasaulį, kultūras, asmenybės brandos etapus ir meną, peržengiantį žanrinės įvairovės ribas. Todėl ir mūsų pokalbis kaip mitas iš pirmų lūpų: nuo kosmopolitiško žvilgsnio į Vilnių, magiškų ritualų Afrikos glūdumoje, flamenko esmės ir  menininko tarnystės filosofijos.

„Mano amžiaus žmogui Vilnius labai tinka“ – šypsosi Philas. – „Per paskutinius tris mėnesius buvau grįžęs padirbėti į Londoną ir čia mane lydėjo slogi nuotaika. Tas miestas labai painus, man per intensyvus savo gyvenimo stiliumi ir ritmu. Kiekvieną dieną viešuoju transportu  važiuodavau į repeticijas kartu su šimtais žmonių, įbedusių akis į telefonus ir nešinų popieriniais kavos puodeliais. Tikriausiai, jeigu medžiais prašokuotų voverė, aš būčiau vienintelis ją pamatęs, nes visi kiti pernelyg užsiėmę savimi. Arba Paryžius – miestas energijos siurbikas, žmonės čia pavargę, daugelis priklausomi nuo antidepresantų, pražilti galima. Kiekvieną kartą po kelionių grįžęs į Vilnių labai greitai adaptuojuosi ir galiu atsikvėpti, atsipalaiduoti. Čia yra kažkas labai žemiško, kas padeda atgauti jėgas. Lietuvoje gyvenu jau 1,5, esu šokio teatro „Okarukas“ bendraautorius, kompozitorius. Mano kaip solisto kūrinys, kuriuo šį pavasarį prisistačiau Lietuvos publikai, pavadintas „Prarastas ir atrastas žmogus“. Kūryboje mano tikslas atskleisti metamarfozių kupiną asmenybę, kurios egzistencija yra skausminga: eini eini aklinoje tamsoje ir netikėtai randi trapų gėlės žiedlapį… Šis spektaklis mano autoportretas. Tačiau aš nenoriu būti apibūdintas kaip „ A, tai tai vaikinas, kuris šoka flamenko“, kas įvardintų mane kaip atvykėlį iš svetur. Aš čia, nes noriu dalintis.

Didysis Philo Vono sprogimas

Nuotrauka – Philo Vono asmeninio archyvo ©

Didysis Philo Vono sprogimas

Nuotrauka – Philo Vono asmeninio archyvo ©

Nors mano šeima buvo visiškai ne meniška, dar kai buvau vaikas, svajonėse regėjau save muzikos grupėje. Žinai, kartais nutinka, kad turi vieną mokytoją, bet tikrai labai gerą, kuris išgelbėja tavo gyvybę. Aš buvau tik berniūkštis, Mokytojas man parodė kaip skaityti Bodlero, Apolinaro poeziją. Man tai buvo didelis atradimas, atsivėrė naujas pasaulio supratimas, pats ėmiausi rašyti. Septyniolikos mečiau mokyklą, viską palikau ir išvykau į Londoną. Turėjau idėją sukurti kažką protu nesuvokiamo ir siurrealistiško. 80-ieji Londone buvo geras laikas, pažinau performanso žanrą, kuriame sintezavo įvairūs menai. Buvau vienas tų jaunųolių, kurie dirbo restauranuose, diskotekose, o visą kitą laiką investuoja į kūrybą. Kartą sutikau vaikiną iš Kanados, keletą moterų iš P. Afrikos, Italijos, Prancūzijos, Škotijos ir juos pakviečiau prisijungti, taip įkūriau menininkų kompaniją, teatralizuotą mzikos grupę „Von Magnet“, remiantis nesuderinamų dalykų traukos dėsniu. Procesą lydėjo ta pati energija kaip ir kuriant muzikos grupę: štai būgnininkas, gitaristas, vokalistas, tik čia mes neturėjome konkrečių rolių, mokėmės vieni iš kitų. Svarbiausia buvo mus vienijanti energija, bendras tikslas, o viską, ką uždirbdavome, investavome į savo kūrybinius eksperimentus. Pradžioje rengdavome pasirodymus naktiniuose, gėjų, sadomazochistų klubuose. Pagarsėjome kaip elektroninės muzikos kūrėjai, susijungę su flamenko atlikėjais ir kuriantys keistą teatrą. Buvome inovatoriai, tarsi kokie Berlyno ekspresionistai ir netrukus mus pastebėjo. Su flamenko energija ir savo inovatyvumu integravomės į 80-ųjų Londono bohemą, sulaukėme kvietimų pasirodyti teatruose, užsienio festivaliuose. Neįsivaizduoju kaip būtų susiklostęs mano likimas jei nebūčiau apsistojęs Londone, čia buvo tikra kūrybingiausių žmonių iš viso pasaulio koncentracija. Postindustrinė muzika, savadarbės jos kūrimo mašinos, metalo laužo skulptūros, skruzdžių garsų įrašinėjimas… Viskas buvo įmanoma! Londonas kėlė sąlygą būti unikaliam, nekopijuoti, ir to išmokau visam gyvenimui – kurti taip, kad tavęs nebūtų su kuo palyginti.

Mano pasirinktinai krypčiai įtaką padarė ansktyvoji elektroninė eksperimentinė muzika. O flamenko gyvenime pasirodė kai buvau dvidešimtmetis – prieš tai niekada  nešokau, vėliau 15 m. studijavau flamenko su įvairiais meistrais. Viename flamenko projekte sugalvojau, kad elektroninės muzika galėtų susijungti su ispaniškais ritmais. Manasis elektro flameno atrodė taip: muzika buvo sukurta elektroninės muzikos kūrimo įrankių, o vienas tradicinės flamenko muzikos atstovų jai atliepė improvizacija. Vėliau dauguma darbų buvo įtakoti flamenko ritmų, kurie labai specifiniai ir skirtingi nuo bet kokios kitos muzikos. Buvo įdomu, kaip priversti šiuos du skirtingus pasaulius kontaktuoti. Išleidęs pirmą albumą aš supratau, kad yra kur kas daugiau, kur gilintis ir ką atrasti ir tokiu būdu elektro flamenko tapo mano autorine technika lydėjusia visą gyvenimą.

Didysis Philo Vono sprogimas

Nuotrauka – Laura Vansevičienė ©

Didysis Philo Vono sprogimas

Nuotrauka – Laura Vansevičienė ©

Flamenko yra gana komplikuotas, žmonėms, kurie nusprendžia tuo užsiimti, tai visą gyvenimą trunkanti veikla. Flamenko žmonės nebijo tiesiogiai kreiptis į Dievą, ar likimą ir sakyti: „Eik velniop, nekenčiu tavęs! Kodėl tu man suteikei šias kančias, paaiškink?! Aš turiu teisę į naują gyvenimą!”. Šis „mirties dainavimas“ per flamenko atlikimą tai veiksmas, kuriame fizinė energija padeda įvykti katarsiui. Tai labai rafinuota: procese dalyvauja gitara, šokis, balsas… Tai kaip fado portugalams, kaip bliuzas juodaodžiams – kuo daugiau patirties turi, tuo geresnis atlikėjas esi. Sulaukęs brandos, bandau atsikratyti informacijos pertekliaus, ieškau būdų kaip pasakyti esmę keliais žodžiais tiek kuriant tekstus, tiek muziką. Labai svarbu atkreipti dėmesį, ką mums kalba vyresnieji – gal fiziškai jie turi daugiau apribojimų, tačiau tai gali būti savaip įdomu.

Kitas mano įkvėpimas kelionės, tarpkultūrinė patirtis. Kažkada seniai buvau paprašytas sukurti projektą Maroke su tradicinės muzikos atlikėjais. Atvykau į Mediną ištroškęs žinių..Neturėjau idėjos, ko konkrečiai ieškau, o tada, gatvėje prie manęs priėjo vietinis vaikinas, pasivadino kartu ir taip prasidėjo nuostabi istorija, kuri baigėsi tuo, jog tapau genties Gnawa nariu. Ši gentis atvykusi iš Gvinėjos, žinomi, kaip darantys keistus ritualus, primenančius vudu. Jų misija visuomenėje labai paslaptinga, jiems sumokama už tai, kad eitų į žmonių namus ir vestų tų namų moteris į transą. Jų aukos kruvinos, aukojami gyvuliai. Beprotybė. Mačiau savo draugą basomis einantį per stiklo šukes, kitą rytą nebuvo nei įbrėžimo… Jie labai neturtingi, bet atviri bendradarbiavimui. Kai groji su jais ant scenos, visi šypsosi, improvizuoja, tačiau prisijungti prie jų ritualinio gyvenimo pavyksta tikrai ne kiekvienam. Skamba kaip neįmanoma, bet mane, baltąjį, jie priėmė kaip savą. Aš gana drovus žmogus, tad pradžioje tik sėdėjau su jais ir klausiausi kaip muša ritmą. Norėjau tik būti, stebėti, suprasti jų muziką. Jaučiausi labai pasimetęs, nes staiga atvėriau duris į Šiaurės Afrikos pasaulį, apie kurį nieko nežinojau. Po dviejų mėnesių buvimo kartu, bendruomenės vadas pasivadino mane eiti kartu pas vieną iš šeimų atlikti ritualo. Po 6 mėnesių jie mane jau vadino broliu. Kartu mes sukūrėme muzikinį pasirodymą, net gastroliavome Prancūzijoje. Ši patirtis padarė ženklią įtaką mano kūrybai ir asmenybei. Tai svetimas pasaulis, kurį išgyvenau ir įrodymas, kad muzika – kalba, kuria visi gali susišnekėti.

Didysis Philo Vono sprogimas

Nuotrauka – Laura Vansevičienė ©

Esu patyręs išprotėjusių dalykų, manęs negasdina kūno limitai. Turiu savo judėjimo būdus, kurie yra mano stichija, tačiau visada esu atviras išbandyti kažką naujo, kas sulaužytų nusistovėjusias formas, mėgstu rizikuoti, nebijau klysti. Per savo gyvenimą dalyvavau performansuose, kuriuose naudojau savo kūną kaip įrankį labai ekstremaliose aplinkybėse, kurios pareikalaudavo daug fizinės ištvermės. Kartą vienas choreografas davė man automobilį ir liepė jį suniokoti naudojantis tik savo kūnu. Ir aš tai padariau. Savo spektakliuose aš daugialypis: ir tramdantis save ir laukinis. Su tiek daug sceninės patirties galiu nueiti labai toli. Šiandieninėje visuomenėje vis daugiau ir daugiau kontrolės, laisvės apribojimų, taigi mūsų kūnas – paskutinė teritorija, kur galime jaustis laisvi ir juo naudotis saviraiškai. Liūdna, kad šiuolaikinis šokis dažnai yra įspraudžiamas į reikalavimus perteikti choreografiją gražiai, reprezentatyviai. Noriu matyti žmones scenoje tą akimirką scenoje atiduodančius viską, spinduliuojančius energiją, aistrą, jėgą. Savęs tausojimas nėra pasiteisinimas, kad rytoj laukia dar vienas pasirodymas. Kiekvieną kartą kai pats einu ant scenos, sakau sau, Philai, tai pirmas ir paskutinis kartas. Kai esi scenoje – tu patenki į kitą erdvėlaikį. Būti prieš publiką ir atskleisti tikrąjį save be visų kaukių – nelengva užduotis. Bet tik tada publika galvoja: „Aha, tai kažkas pažįstamo, kažkas, kas primena man patį save“. Kai dirbu su jaunais menininkais, o jie kvailioja scenoje ir aplink, galiu pratrūkti: „Ar suprantate, kur jūs? Esate laimės kūdikiai, kad galite čia būti!“. Teatras ir scena yra šventa. Tai vieta transformacijai, atnešančiai pasauliui dieviškumą, todėl malti šūdo čia nevalia. Tai, ką mes, menininkai, darome, yra labai reikšminga ir nesvarbu, kad kartais publikai atrodome kaip juokdariai.

Šiandien visa „Von Magnet“ komanda išsiskirsčiusi. Žmonės nusprendė kurti šeimas, sugrįžti į gimtąsias vietas. Per 30 metų, net 100 skirtingų menininkų buvo prisijungę prie mano veiklos: akrobatai, kino kūrėjai, skulptoriai, aktoriai, šokėjai, muzikantai… „Von Magnet“ esmė buvo suburti žmones, kurie turi ką pasakyti. Aš niekada neorganizavau atrankų, jeigu menininkas tikrai buvo motyvuotas prisijungti – jis buvo laukiamas. Mes turėjome viziją ir vykdėme revoliuciją iš sielos ir širdies gelmių. Tai nebuvo tik grupė techniškai stiprių atlikėjų, o asmenybės, susaistytos nepertraukiamais saitais, žmonės, kurie mylėjo vienas kitą ir publika tą jautė. Anksčiau, po pasirodymų, žiūrovai prieidavo prie manęs ir sakydavo, kad juos įkvėpiau bendradarbiauti su kitų žanrų menininkais. Šiais laikais kūrybininkai labiau susikoncentravę į individualų darbą. Deja, mes vis mažiau ir mažiau sutinkame tardisciplininių menų kolaboracijų kilusių iš naivaus „Nuveikimę kažką beprotiško kartu“. Tai šiandienos realybės atspindys.

Dabar aš dirbu su daug įvairių projektų, propaguoju tarnystės filosofiją. Taigi, jei manęs žmonėms reikia ant scenos kaip atlikėjo, ar muzikos kūrėjo, ar dainininko – man viskas tinka. Ypač esu labai laimingas turėdamas galimybę rašyti muziką, dauguma jos sukūriau teatrui. Man reikia režisieriaus impulso vystyti kažką unikalaus, tai įkvepia mane. Tačiau būna, kad dirbant jis manęs paklausia, kokią muziką čia turėtume naudoti, aš žiūriu į šokėjus ir sakau: „Jokią. Tyla čia tinka geriausiai“. Kodėl iliustratyviai turime blokuoti natūralius kūno, kvėpavimo balsus? Esu labai nuoširdus, noriu duoti vertingą patarimą! Štai su žmona, „Okaruko“ choreografe Sakurako, mes esame sukūrę darbą, kuriame ji naudojo tik jos kūno skleidžiamus garsus. Aš dirbau su tais garsais, ji reagavo į juos, taip gimė spektaklio idėja, muzika, choreografija. Sakurako kaip profesionalė atėjo iš konceptualių menų, o aš, vedinas intuicijos. Ji labai griežta kritikė, už tai ją gerbiu. Koks puikus duetas esame: kai nesuprantu, kur mane veda mano intucija, ši moteris patikslina kryptį.

Būdamas Lietuvoje norėčiau daugiau ieškoti sąlyčio taškų su vietiniais menininkais. Pats konstruoju įvairiausius instrumentus, su lietuviškais jų supažindino virtuozas multiinstrumentalistas Saulius Petreikis. Kitas svarbus mano mokytojas Vilniuje, M.K.Čiurlionio proanūkis, pianistas Rokas Zubovas. Su juo užsimezgusi išsskirtinė kūrybinė bendrystė. Įsivaizduokite, vienas mūsų klasikinės muzikos atstovas, o kitas avangardinės. Kai kartu surengėme koncertą Čiurlionio namuose, publika negalėjo patikėti, kad elektroninė muzika visai ne triukšmas, pagal kurį šoka jaunimėlis. O ir pats Rokas prisipažino, kad iki tol manė, kad elektronika ne jam, bet dirbant kartu pajuto apie ką aš. Voilà.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Dekmantel Festival 2020

Birutės Stulgaitės paroda 'Erdvės kontūrai'

Mados infekcija 2020

Riga Fashion Week / Spring/Summer 2020

DNO Records