Menu
 
 

Klausimas profesionalui: ar teatro kritika suderinama su socialiniais tinklais?

2022 03 22  18:15  |  Aktualijos

Teatrologija, kaip mokslo šaka, tarytum savaime leidžia suprasti, kad ji yra skirta tiems, kas ja užsiima, vienaip ar kitaip veikia teatro lauke ar jam bent prijaučia. Kritikos tekstus dažniausiai randame specializuotoje medijoje, kuri pasiekia tikrai ne visus. Gyvenant komunikacijos klestėjimo amžiuje, auditoriją pasiekti yra kur kas paprasčiau. Tie patys socialiniai tinklai iš teatrologijos, regis, galėtų pasisemti profesionalesnio ir prasmingesnio turinio idėjų (jei ir patys teatro kritikai tai matytų kaip tinkamą platformą), o teatrologijos mokslas, hipotetiškai svarstant, norėtų pasiekti platesnę auditoriją. Šios temos pasvarstymui uždaviau klausimą trims teatro kritikėms.

 

Gyvename skaitmeninėje aplinkoje, kur mus supa socialiniai tinklai, didžiuliai greitos informacijos srautai, laisvas, bet nebūtinai profesionalios nuomonės reiškimas. Tuo pačiu labai pakito ir kritikos bei paties kritiko svarbumo klausimas. Kokią teatro kritiką jūs, kaip jaunosios kartos kritikės, norėtumėte matyti ir kokia linkme vystyti? Kaip manote, ar nereikėtų tikslingiau išnaudoti socialinių tinklų tam, kad pritraukti platesnę dalį auditorijos?

 

Greta Vilnelė: „Naiviai trokštu, kad kritikui nereikėtų išplaukti į sraunius socialinių medijų vandenis, kad būtų pastebėtas ir išgirstas. Vis dėlto yra skirtumas tarp trumpo komentaro feisbuke ir recenzijos. Žinoma, smagu, kai kritikai pasidalina savo įspūdžiais apie filmą ar spektaklį, tačiau tai visai kas kita. Jeigu ateityje feisbuko įrašai bus laikomi meno forma, tuomet kritikų darbinė sfera persikels į virtualią erdvę, tačiau dabar recenzija – meno kūrinys, o vieši kritikų pasisakymai – pavienės asmeninės įžvalgos. Krintantis profesionalios nuomonės poreikis veda link kritiko profesijos nykimo. Vienas įtakingas režisierius neseniai pasidalino feisbuke, kad jam svarbiau, ką apie jo spektaklius mano pramogų pasaulio atstovai nei kritikai. Anot jo, jų nuomonė adekvatesnė nei nuolatos smerkiančių profesionalių teatro žinovų. Tad kritikams pradėjus dabar dalintis recenzijomis virtualybėje, jos turbūt pradingtų neprofesionalių nuomonių lietuje, o pila kaip iš kibiro. Taip pat retas kūrėjas kritiką skaito. Manau, kad tokie teatralų pasisakymai ir abejingumas recenzijoms prisideda prie profesijos nuosmukio. Nes jei net teatro žmonės neskaito, tai kas skaitys?“

Klausimas profesionalui: ar teatro kritika suderinama su socialiniais tinklais?

Nuotraukos – teatro kritikių asmeninių archyvų © Greta Vilnelė

Aistė Šivytė: „Apmąstant šiuos klausimus į galvą įkyriai įsiprašė du svetimi prisiminimai. Pirmasis – Irenos Aleksaitės knygoje „Be grimo“ aprašytos studijos Leningrado teatro institute – jų intensyvumas, paskaitų gausa, didžiulis krūvis, o kartu ir didelis (21 studentas iš kurių baigė 14!) studentų kursas, kuris su laiku pamažėdavo tik dėl to, nes jaunuoliai neatlaikydavo atšiaurių gyvenimo sąlygų. Antrasis prisiminimas – iš Šarūnės Trinkūnaitės, dabartiniame „Teatro žurnalo“ numeryje išspausdinto, teksto apie Juozą Miltinį. Trumpas šmaikštus pasakojimas, apie tai, kaip jis, neprileistas režisuoti Valstybiniame teatre „persimetė“ į kritiką. Kaip ir galima tikėtis, jis buvo aršus, priekabus ir nepailstantis – Boriso Dauguviečio „Makbetą“ pažiūrėjo du kartus, antrą kart atsinešęs teksto originalą ir mažą elektrinę lemputę, kad galėtų jį sekti, nes teksto vertimas pasirodė įtartinai netikslus. Galiausiai Miltinio kritikos neapsikentęs teatras net kuriam laikui nutraukė „Naujosios Romuvos“ (kuriai Miltinis daugiausiai ir rašė) abonementą.

Ne atsitiktinai šie atsiminimai kyla iš laiko, kuriame neegzistavo sutrumpėjusio dėmesio laiko problema ir pačios socialinės medijos. Narstant praeitį lengviau pamatyti dalykų (šiuo atvėju kritikos) prasmę be bereikalingo informacinio triukšmo. Šie du atsiminimai gan neblogai nusako mano požiūrį ir santykį su kritika: norėčiau kurti ir savo lauke matyti ne tik spektaklių analizes, bet ir kuo daugiau tekstų, kurie gali už save pastovėti būdami įdomiais, intelektualiais, jei pritinka – šmaikščiais. Greičiausiai dėl to, su lengvu, idealizuotu pavydu, kilo prisiminimas apie Irenos Aleksaitės studijas – kokius įdomius tekstus ji galėjo rašyti, kokį platų žvilgsnį turėti vos jas baigusi. Na, o Miltinis čia kiek ekstremaliai simbolizuoja, ironiška, bet kritiko nebijojimą kritikuoti. Juk tenka pripažinti – kritiko tekstas visad įdomesnis kai yra drąsus ir moka laviruoti kandumu. Viso to dar užtruksiu išmokti. Tiek sugraužti daug geros literatūros, tiek sukaupti žinių apie kitus teatro šeimos narius į kuriuos akademijoje neatsisukome ir, galiausiai, dar dažniau pasirinkti nenutylėti nevykusių spektaklio aspektų.

Prijungiant socialinių medijų temą, tai tiesa – tokia nauja egzistavimo plotmė, jos išpopuliarėjimas, tapimas nauja įprasta realybe, sumenkino kritiko autoritetą. Atsiliepimą publikuoti gali bet kas ir, priklausomai nuo jų kiekio ar paties režisieriaus/teatro pasirinkimo jais dalintis savo paskyrose, jie daug veiksmingiau nulems žiūrovų norą apsilankyti spektaklyje. Bet taip nutiko su begale kitų krypčių – nebėra taip sunku tapti muzikantu, dailininku, rašytoju, režisieriumi, fotografu. Nebereikia oficialaus mokslo nei sėkmės patraukti prodiuserių, leidyklų ar galerijų dėmesį. Tereikia gebėti save pateikti ir/ar sužaisti algoritmu.

Nežinau ar kritikos kelias į skaitytojo širdį veda per „Facebook“. Galima naudotis (ir yra naudojamasi) internetine erdve publikuoti pokalbius, diskusijas, transliuoti renginius, kurti atvirus archyvus, bet greitas soc. medijų tempas, polinkis į paviršutiniškumą ir kovą dėl dėmesio (paspaudimų „like“, peržiūrų ir pan.) eina prieš neišvengiamą kritikos lėtumą (palyginus su atsiliepimo atsiradimo greičiu socialinėje platformoje) kurio reikalauja siekis gerai išanalizuoti, įvertinti spektaklį. Manau, kad meilė ir pagarba kultūrai bei menui visų pirma ateina iš mokyklos ir namų. Jei neaugai aplinkoje, kurioje tvyrojo supratimas, kad bent knygas reikia gerbti ir saugoti, mažai tikėtina, kad „Facebook“ ar „Instagram“ tave įtikins, jog skaitymas, teatras, o tuo labiau kritika yra tau reikalinga. Tad nemanau, kad soc. medijos gali būti „tikslingai“ išnaudotos kritikos populiarinimui, apart to ką jos jau daro – skelbia kritikų straipsnius savo platformoje, padaro juos prieinamus visiems norintiems perskaityti. Tegalime siekti tobulinti save ir savo tekstus bei stengtis užauginti juos vertinančias kartas. Nors… ką gali žinoti – galbūt vieną dieną atsibudus pamatysime, kad kritika „trendina“, „Tik tok’as“ lūžta nuo paskalų apie išsiskiriančius spektaklių vertinimus, o visi paaugliai pernakt pames galvą dėl ėjimo į teatrą ir recenzijų rašymo estetikos. Tik deja – pagrindinis komponentas šiame scenarijuje yra atsitiktinumas.“

Aistė Šivytė

Nuotrauka – Edvino Valikonio © Aistė Šivytė

Rimgailė Renevytė: „Kuo toliau, tuo, atrodo, labiau tolstu nuo kritikos kaip tokios. Ypatingai dabar, kai „kritikais“ tampa visi, kurie nusiperka bilietą į teatrą ir grįžę kažką parašo instagrame. Kritikų kritika nebereikalinga, nes yra kas švelniau, paprasčiau, lengviau ir parduodamiau ją pakeičia. Tačiau juk teatro kūrėjams nesinori eiti į instagramerių režisuotą spektaklį, tad kodėl norisi skaityti jų kuriamą turinį apie teatrą? Juk, viena vertus, tai neprofesionalu. Juk kritika yra mokslas ir amatas, o ne laisvalaikio būdas. Tai rimtas darbas, o ne news feedas. Todėl nesuprantu, kodėl į kritiką vis dar žiūrima per tą neigiamą t. y. kritikavimo prizmę. Manau, kad kritika yra kur kas daugiau. O kai kritikai nustoja rašyti tai irgi šį tą sako apie paties teatro situaciją. Girdžiu ir spektaklio kūrėjų – nei vienas kritikas neparašė apie spektaklį, kokie jie kritikai? Bet galbūt nerašymas irgi yra pozicija? Nerašai, kai nėra apie ką rašyti. Kaip ten sakoma – jeigu gali nerašyti, tai nerašyk. Ir matau kaip sunkiai, bet natūraliai kritikai nustoja rašyti, o kritika vadinti pradedama tai, kas išvis sunkiai pavadinama rišliu tekstu. Tačiau, žinoma, kritika turi keistis, taikytis prie laiko, neiškristi iš konteksto. Kas dar spaudos kioske perka ir skaito laikraščius? O kas į juos vis dar rašo? Kritikai. Tad adaptacija turi įvykti, tačiau ji turi būti profesionali. Juk kritika ir yra ta vieta, kurioje profesionalas susitinka su profesionalu.

Kai pradėjau studijuoti teatrologiją, kritiką dar rašė man dėstytojai, jie mokė mus paskaitose ir tuo pačiu galėjome mokytis iš jų kaip realiu laiku rašančių pavyzdžių t. y. ne tik diskutuoti apie vakar pamatytą spektaklį, bet ir paskaityti kaip jie rašo kritinį tekstą apie tą patį spektaklį… Nors dabar jaučiuosi nutolusi nuo grynosios kritikos ir egzistuoju tik kažkuriame kitame pragaro rate, vis tik pati kritiką skaitau. Galbūt pandemija šiek tiek prigesino mano žvalgybą šiame lauke, tačiau aš vis dar teatro karys. Ir džiaugiuosi, kad kritikos tekstų vis dar yra. Net jeigu jų „niekam nebereikia.“.

Pati, rodos, kuo toliau tuo arčiau esu rašymo, o ne kritikos. Galbūt šiuo metu man visas teatras įdomesnis už konkretų spektaklį. Tiesiog dabar mano galvoje žaidžia kiti žodžiai ir kiti vaizdiniai. Tačiau tikrai nenorėčiau kritikos atiduoti influenceriams, tai vis dar ne jų kompetencijos reikalas. Kritika yra teatro reikalas.“

Rimgailė Renevytė

Rimgailė Renevytė


Komentuok:




*



Reklama