Kuba. Pradžia

Pirma, ką pasakiau

išėjęs iš Havanos oro uosto:

„Mažute, namo tu grįžti viena“.

Kuba užklupo mane iš karto. Šilta. Ne karšta. Būtent, šilta. Gruodžio pabaigoje +27C ir mėlynas dangus. Suprantu, kad temperatūra nieko nenustebinsi, bet štai temperatūros ir drėgmės santykiu, net ne abejoju! Kaitrūs arabų kurortai nervingai rūko. Pasų kontrolė, imigracinė viza mėnesiui – iš esmės visa tai įprasta, bet kad pasų kontrolės vietoje leistų rūkyti, to aš niekur nemačiau. Spaudų į pasą, beje, nededa.

nuotraukos: switchedon.lt

Lagaminai, gidas ir mes lauke. Kelias nuo lėktuvo kėdės iki autobuso stovėjimo aikštelės užėmė daugiausia trisdešimt minučių. Trumpas dialogas su mylimąja, greita alaus skardinė, jos nesusipratę kylantys antakiai kaip atsakas į mano kiaulišką susižavėjimą ir pareiškimą dėl mano negrįžimo. Į autobusą aš lipti atsisakinėjau. Spyriojausi ir seilėjausi kaip vaikas – ten tokie automobiliai aplink! Visa klasikinė amerikiečių automobilių pramonė iki 1959 metų čia! Žinojau, kad ji čia, bet štai ir aš dabar irgi čia! Norėjau važiuoti packardu, chevroletu ir buicku vienu metu. Gidas buvo atkaklesnis ir pasakė, kas visko dar bus, ir moterų ir automobilių. Priėmiau jo argumentą dėl kondicionieriaus autobuse ir graudžiai nutempiau savo užpakali į krėslą. Supranta gi šelmis, kad prieš jį ir vyras ir vaikas!

Dvi valandos kelionės. Stojam- Varadero. Ten atvažiavome, kai jau buvo tamsu. Įkurdinimas, apyrankės ant rankos, pasus į recepciją, nieko įdomaus. Tačiau, kai įėjome į numerį ir mano išrinktoji pastebėjo, kad jos mp3 grotuvas ne su ja, aš sunerimau. Dėl viso pikto bandžiau pajuokauti, bet pastebėjęs negerą jos dažniausiai švelnių mėlynų akių žvilgsnį pasakiau, kad jis būtinai atsiras. Nunešk dvidešimtinę į recepciją ir jie jį iš lėktuvo ištrauks! Ištraukė. Ne iš lėktuvo. Iš autobuso, kuriuo mus atvežė. Laimei autobusas spėjo nuvažiuoti tik kokių penkiasdešimt kilometrų, o kvailam šuniui, kaip žinia, ir du šimtai kilometrų ne problema. Troškimas pasipelnyti padarė savo ir vairuotojas su dideliu džiaugsmų parvežė grotuvą, juo labiau iš kur jam žinoti kas tas USB?

Rytas. Jetlag. Nė velnio neišsimiegojome, nors praėjusi para tęsėsi daugiau nei trisdešimt valandų. Prabudome drauge apie penktą vietiniu laiku. Pridėkite dar septynias valandas – tai pusiaudienis Minske. Pusryčiai septintą. Nesuprantu kodėl ne penktą trisdešimt? Pusryčiai ir pusryčiai. Viešbutis ir viešbutis. Viskas įskaičiuota, trys žvaigždutės. Kiaušiniai, kumpis, sultys, skanus džemas, keletą puodelių kavos, stok! Į pliažą! Pamačiau įnamius. Mieli žmonės. Kaip vėliu išaiškėjo daugelis iš Kanados. Keletas iš JAV,  kaip jie neapsidergė, kai čia skrido protu nesuvokiu. Amerikiečiams skristi į Kubą draudžia įstatymas! Amerikiečiai skrenda į Kubą arba per Kanadą arba per Jamaiką. Tiesioginių skrydžių nėra jau daugiau nei keturiasdešimt metų.

Kas girdėjo apie Varadero paplūdimius? O ką girdėjote? Visa tai tiesa. Smėlis tikrai baltas ir tikrai smulkus. Kaip miltai. Ir bangos, visą laiką, tik dažniausiai vidutinės. Vanduo permatomas, įeini į okeaną kaip pas save į namus, akmenų nėra, vandens temperatūra maloni. Kūno iš vandens nesinori traukti. Žinoma, aš kaip tikrų tikriausias primatas prisiminiau, kad viešbutis aceit „all inkliuziv“  ir romo į pliažo barą aš bėgau neatsigręždamas. Apskritai bare ir paplūdimyje man patiko, mano mergina irgi buvo patenkinta. Gruodžio pabaiga, o mes neturim jokių šventinių rūpesčių. Argi tai nenuostabu? O štai Varadero ypatingai nesužavėjo nei manęs nei jos. Dirbtinis miestelis iš viešbučių ir favelų aptarnauti. Atmosferos nėra. Keletas barų gatvėje, apie dešimt automobilių nuomos punktų ir viskas. Nuoma mes ir pasinaudojome. Jau kitą rytą mažytis hyundai puikavosi priešais viešbutį. Trys dienos nuomos kainavo du šimtus pesų, du šimtus dešimt pesų vien už nuomą. Į kainą įskaičiuota dviejų vairuotojų draudimas ir pilnas bakas benzino. Aš išmaldavau kažkokį žemėlapį, mes greit susikrovėme daiktus, pasikvietėme su savimi kažkokį vienišą kanadietį ir išvažiavome. Tiesa, kai kanadietis jau kelyje išgirdo, kas mes išvykstam trim dienom, jis išlipo artimiausiame kaime. O mes bučiavomės, juokėmės, klausėmės muzikos, keitėmės akiniais nuo saulės ir rūkėme cigaretes. Varadero liko kažkur už nugaros… „Į nuotykius!“ – mano skambus balsas pripildydavo salono erdvę, iššokdavo pro langus ir dar ilgai kabinosi už galinio buferio, riedėjo paskui mus…