Menu
 
 

„Okarukas“ – judri ir autentiška dabartis

2017 09 07  14:38  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Okarukas

Nuotrauka – Laima Stasiulionytė ©

Pirmasis Lietuvoje butō šokio teatras „Okarukas“ kviečia naujai pažvelgti į judesio galimybes scenoje ir gyvenime. Rugsėjo 9 d. festivalio „Loftas Fest“ meno erdvėje teatro ir šokio projektams „Art Stage“ trupė pristatys savo spektaklį „Hereafter“ – futuristinį pasakojimą apie žmones iš nežinomos ateities, dabartyje ieškančius išsigelbėjmo vilties. Kaip šokis gali sujungti skirtingas kultūrines patirtis ir keisti mūsų mąstymą, pasakoja choreografė ir teatro įkūrėja Sakurako.    

XX a. 6-ajame dešimtmetyje japonų choreografo Tatsumi Hijikata išvystyta butō šokio technika ypatingą svarbą teikia autentiškam šokėjo judesiui ir dabarties patirčiai. Kaip to siekama praktikoje?

Visų pirma atsisakoma klasikinės formos. Nesvarbu, ar tai būtų klasikinis baletas, ar japoniškas nihon buyō šokis. Stengiamasi atrasti autentiškus, kūno padiktuotus judesius ir jų kombinacijas. Specialiais pratimais aktyvuojamas energetinis centras Hara ir Či energijos cirkuliacija. Stengiamasi pasiekti tuštumos būseną ir atsiverti dabarčiai. Tada, pasitelkus vaizduotę, ieškoti autentiškų judesių iš kurti choreografiją.

Kiekvienas meistras atranda savitą stilių – aš ypatingą dėmesį skiriu dabarties patirčiai ir žvilgsniui, kuris labai svarbus šokant ir bendraujant su žiūrovais. Taip pat naudoju Hijikatos metodą – savo sukurtų butō vaizdinių archyvą, padedantį šokėjams ieškoti tik jų kūnams būdingų nekanoninių judesių. Ribas stengiuosi praplėsti dirbdama nekomfortabilioje aplinkoje, nevengiu ir ribinių situacijų. Dūžtančiose formose dingsta įprastumas, judesys išgyvenamas, o ne suvaidinamas. Tai stipriai paveikia ir žiūrovus.

Pirmasis butō šokio teatras Lietuvoje „Okarukas“ gimė sujungus skirtingas kultūrines ir kūrybines patirtis. Kaip jos papildo ir provokuoja viena kitą?

„Okarukas“ gimė susirinkus grupei jaunų žmonių, su kuriais teko dirbti seminaruose ir kūrybinėse dirbtuvėse. Sutapo mūsų pažiūros, todėl naturaliai atsirado noras tęsti bendradarbiavimą. „Okarukas“ unikalus tuo, kad visi jo nariai yra atėję iš skirtingų disciplinų ir kultūrų. Pavyzdžiui, aš esu lietuvių menininkė konceptualistė, praktikuojanti butō, o Philas Vonas – prancūzų eletroninės muzikos kompozitorius, dainininkas, poetas ir flamenko šokėjas. Prie mūsų prisijungė profesionalūs aktoriai, tapytojai, šuolaikinio šokio studentai, filologai. Skirtingos kultūrinės ir kūrybinės praktikos lemia trupės atvirumą ir meninio braižo savitumą. Mus vienija butō praktika, bet iš esmės esame labai skirtingus kūrinius pristatantis tarpdisciplininis šokio teatras.

Teatro pavadinimas reiškia prancuzišku verlan slengu atbulai ištartą jūsų kūrybinį slapyvardį Sakurako. Ar siūlote pažvelgti ir į išvirkščiąją judesio pusę?

„Okarukas“ gimė Paryžiuje, o verlan slengu užrašius kūrybinį slapyvardį Sakurako nuskambėjo lietuviškai ir patiko trupei. Be to, pavadinime užkoduotas žodis „rūkas“, o mes savo choreografijoje dažnai naudojame rūko įvaizdį. Tyrinėjame žmogaus šviesiąsias ir tamsiąsias puses, grožį ir bjaurastį, judesį ir stingulį. Nevengiame išsakyti institucinės kritikos ir atspindėti dabartinės visuomenės ydų. Mus labai domina ne tik judesio, bet ir gyvenimo išvirkščioji pusė.

Kuo butō estetika gali būti aktuali tobulumo vaizdinių apsėstam XXI a. Vakarų kultūros žmogui?

Butō kviečia būti čia ir dabar, sustoti, permąstyti grožio ir bjaurasties sąvokas. Šokėjai scenoje patiria metamorfozę, kuri keičia ne tik erdvę, bet ir žiūrovų mąstymą. Vakarų kultūra skatina siekti tabulumo, o butō – džiaugtis ir vertinti kiekvieną gyvenimo patirtį. Manau, kad tai aktualu bet kokios kultūros žmogui.

Savo choreografijoje dažnai naudojate mokslinės fantastikos elementus. Kas lėmė šį pasirinkimą?

Mokslinės fantastikos žanras – puiki priemonė tyrinėti žmogaus prigimtį, visuomenę ir žmonių tarpusavio santykius. Ji leidžia sukurti numanomą realybę ir kviečia susimąstyti, kur mes esame, kaip čia atsidūrėme ir kur link einame. Mokslinė fantastika gali būti įtraukianti avantiūra, priverčianti suabejoti savo jausmų ir įsitikinimų tikrumu.

Antrasis „Okaruko“ spektaklis „Hereafter“ gimė iš tęstinio bendradarbiavimo su jaunais Lietuvos scenos profesionalais. Kuo jums svarbi ši patirtis?

Nepakartojamas jausmas dirbti su tokia entuziastinga ir imlia jaunų kūrybingų žmonių komada!  Iki šiol neturėjome prabangos susirinkti vienoje vietoje ir rimtai pasinerti į kūrybinį procesą. Džiaugiuosi, kad rugsėjo mėnesį su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus dailės akademijos studentais dalyvausime kūrybinėse dirbtuvėse Nidos meno kolonijoje. Galėsime netrukdomi dalintis idėjomis, mąstyti, eksperimentuoti ir kurti naujų spektaklių eskizus. Iki šiol aš gyvenau Paryžiuje, o trupės nariai – Lietuvoje, todėl trumpus butō pagrindų seminarus ir kūrybines dirbtuves rengdavome susitikę Lietuvoje arba Prancūzijoje. Rugpjūčio viduryje po ilgos pertraukos vėl įsikūriau Vilniuje. Pagaliau galėsime nuosekliai dirbti, vieni iš kitų mokytis, dalintis skirtinga patirtimi ir rūpintis kitais trupės reikalais. „Okaruko“ narius sieja labai šilti ir glaudūs ryšiai. Esame kaip šeima, kuriai malonu kartu dirbti.

Kokius klausimus keliate „Hereafter“?   

Kaip ir daugelis kitų mano darbų, „Hereafter“ tyrinėja būties ir žmogaus prigimties problematiką. Šį kartą, pasitelkdami mokslinės fantastikos žanrą, analizuojame indivudo santykį su visuomene ir žmonių priklausomybinius ryšius. Iš nežinomos ateities atsiranda atmintį praradusi žmonių grupė. Ji bando įspėti galimą gyvenimo scenarijų ir atrasti naują būdą būti. Tai pabėgėliai iš ateities, dabartyje matantys išsigelbėjimo viltį. Spektaklis klausia, kur mes einame. Kokią ateitį kuriame? Ko galime pasimokyti iš praeities? Ką gali pakeisti kiekvienas iš mūsų? Ar galime atrasti naują būdą būti?  

Muziką spektakliui kūrė performanso menininkas, kompozitorius ir atlikėjas, legendinės grupės „Von Magnet“ įkūrėjas Philas Vonas. Kaip jo sumanymai papildė spektaklio audinį?

Dirbti su tokio mąsto menininku yra didžiulė garbė ir malonumas. Kiekvienas spektaklis paremtas mūsų dialogu, nes muziką ir choreografiją kuriame kartu. Dažniausiai pradedame nuo idėjos, kurią labai organiškai išauginame. Žaidžiame kūrybinį ping pongą: Philas parašo muzikos fragmentą, aš sugalvoju jam choreografiją. Kartais aš pasiūlau judesių ar įvaizdžių kombinaciją, o jis randa muzikinę išraišką. Prisimenu, kaip kuriant „Hereafter“ Philas pasiūlė maršo elementą. Iš pradžių sureagavau labai nepatikliai, pajutau sovietinį prieskonį, bet dirbant viskas sukrito į vietas ir dabar net neįsivaizduoju, kad toje spektaklio dalyje galėtų skambėti alternatyvi elektroninė muzika. Philas yra unikalus ir labai įvairiapusiškas menininkas, nuo 9-ojo dešimtmečio sukaupęs didžiulę patirtį tarptautinėse scenose. Jo idėjos, pastabos ir patarimai yra labai naudingi ir man, ir šokėjams.

Ko palinkėtumėte savo žiūrovams?

Turbūt, kad įvyktų alchemija – magija, kai patikima ir kartu leidžiamasi į išgyvenimų kelionę čia ir dabar. Palinkėčiau to, ko palinkėčiau sau, eidama į naują restoraną – pasotinti skirtingas jusles. Taip nutinka, kai patinka ir maistas, ir jo pateikimas. Kai tenka paragauti meistriškai pagamintų patiekalų iš kokybiškų ingredientų ir atrasti naujų, netikėtų skonio derinių. Linkiu įdomių ir praturtinančių potyrių.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Yaska Art