„WSUP“: idėjos, dažai ir gerų minčių palaikymas

Nuotraukos: WSUP

Seniau, eidama Vilniaus senamiesčiu, dažnai apsimesdavau turiste – neskubėdavau, išsitraukdavau fotoaparatą ir pakeldavau akis. Ar matėte, jog Gedimino prospekte yra drakono skulptūra? Dabar to nebedarau, atrodo, kad viskas jau pabodę ir matyta. Tačiau jau kelis mėnesius akys pačios sustoja ties vienu ar kitu objektu. Auganti graffiti meno banga didėja ir, tikiuosi, Vilniuje pasieks cunamio dydį. Kodėl? Nes tai yra gerai, nes tai yra puošnu ir tai yra įdomu. Kiekviena pastato dalis, nors ir sugriuvusi, gali būti prikelta antrajam gyvenimui, gal net įdomesniam ir spalvingesniam. Pastatas gali pasitarnauti kaip transparantas idėjai išreikšti. Kalbant apie dažus ir idėjas, negaliu neprisiminti Rimo ir rūsyje netoliese Lukiškių aikštės įsikūrusios „WSUP“ parduotuvės. Kas ten pasikeitė, kokios naujos idėjos gimė ir aplankė? Išduosiu – jų ne viena ir ne dvi. Gero pokalbio.

Kaip viską pradėjote? Juk iš pradžių tai buvo vien drabužių parduotuvė.

Rimas: Norėjom kažką padaryti tokio…

Kiek laiko esate čia?

Rimas: Pusantrų metų. Atsidarėme per gatvės muzikos dieną. Na, turėjome idėją, atsirado patalpos, su draugais būrėme būrėme, norėjome padaryti išskirtinių drabužių parduotuvę, rasti kažką įdomaus ir tai parodyti Lietuvos jaunimui. Tačiau iš dalies visą laiką ieškojome savęs. Ieškai, kažkas nepavyksta, kažką naujo randi, žmonės už kitų dalykų „užsikabina“. Taigi, pradžioje pirmoji mintis buvo drabužiai, bet jau atsidarinėjant parduotuvėje buvo jaučiamas gatvės meno, graffiti vibe. Tik gavus patalpas, šios parduotuvės kambariai buvo išbombinti. Neilgai trukus pabodusius drabužius išstūmė dažai.

Kaip minėjai, norėjai kažko įdomesnio – tai ko?

Rimas: Aš pats, pirkdamas drabužius, seniau eidavau į visas pop parduotuves, bet jei užsukdavau į kokį Skate Shop, kainos būdavo gana didelės, kurių negalėdavau sau leisti. Tad norėjome padaryti taip, jog drabužiai būtų prieinami didesnei publikai, kurie neuždirba tūkstančių. Nors vis tiek – pasižiūrėjome, jog kiek besistengtumei, kiek bedarytumei, neišeina iki galo padaryti to, ko nori. Mūsų auditorija nėra madistai, tai drabužių pasiūla po truputi slopsta, bet tikrai niekada nebus taip, jog neturėsim kepuraičių, snapback’ų, marškinėlių.

Ieškojote drabužių užsienyje, norėjote atsivežti naują vardą, ar siekėte populiarinti lietuvių dizainerių drabužius?

Rimas: Iš tikrųjų ieškojome užsienyje, nes Lietuvoje…. lietuviai turi tendenciją pradėti kažką daryti, atrasti gerą idėją, bet jos neužbaigti. Pvz., „Sukurkime džemperį!“. Sukūrė džemperį ir tuo viskas pasibaigė.

Praėjo 1,5 metų – kiek jūs pasikeitėte ir ko čia galima surasti?

Rimas: Na, ką… (juokiasi). Bandome „tempti“ visą gatvės meno kultūrą ir matome, jog tai mums sekasi. O ko galima rasti? Visų pirma – dažų ir palaikymo idėjoms. Mes visą laiką laukiame pasiūlymų, idėjų, projektų, esame labai atviri „įsikišimui“, pagalbai, dalyvavimui. Norime parodyti „WSUP“ skonį. Dar snieglenčių trasą atidarinėjame.

Oho, kas čia bus?

Rimas: Snieglenčių trasą atidarinėsime Rokantiškėse, iš viso bus trys trasos. Bandysime daryti žieminius vakarėlius – tarp keturių medžių jau yra sukaltas štabikas, bus kolonėlės, šviesos, žmonės aplinkui slidinės ir gers karštą vyną.

Geras! O kada atsidarys?

Rimas: Kada bus sniego (juokiasi). Pamatysime sniegą ir pradėsime dirbti – kalnas paruoštas, su „Monster“ suderinta, tad jeigu bus sniego – bus labai smagu, jei nebus, tai…

Bus šiaip vakarėlis!

Rimas: Net nežinau, kas ten bus, jei nebus sniego. Žinoma, sugalvojome įvairių pramogų – ir su „Oksaliu“ susitarėme dėl šaudymo, ir autobusiuką suorganizavome su maistu ir karštu vynu. Ir, žinai, tai nėra pelno siekiantis dalykas, visi draugai yra labai įsitraukę, noriai prisideda. Žiūrėsime, kas čia bus.

Minėjai, jog prisidėjote prie projektų. Kokių?

Rimas: Pavyzdžiui, Street art festivalis. Bandome vilniečiams surasti legalių vietų, projektų paišymui. Plečiamės, tempiame savo „įrankius“ į vidų ir toliau važiuojame.

Dėl tų legalių sienų – ar jų yra Vilniuje? Ar šios pasiekiamos kiekvienam, ar reikia eiti per „kraują“?

Rimas: Yra septynios legalios sienos, kelias atėmė.

Kodėl?

Rimas: Įsivaizduok, žmonės ateina dieną papaišyti, dažai dvokia, vaikšto vaikai, tėvai užprotestuoja. Na, iš dalies normalu, bet man iš tikrųjų labai gaila. Jau nebėra tokių vietų kaip apleistos senos gamyklos – ten labai nesaugu ir visa kita, bet jei nueidavai pasivaikščioti į tas erdves, tai tokių darbų darbelių pamatydavai, jog oho. Viskas išpaišyta, net nežinau, kiek ten žmonės kartu sudėjus pinigų išleido. Gaila, kad tokių vietų nebėra.

Kokie žmonės ateina pas jus? Vilniečiai, paišytojai – jūs propaguojate šią kultūrą, bet ar ji stiebiasi?

Rimas: Taip taip, labai populiaru, visus domina, visi „kabinasi“ – tiek maži, tiek dideli. Net į tokius renginius, kaip banko kolektyvo vakarėliai, kviečia: viena iš surengtų pramogų buvo paišymas ant didelės sienos. Organizatoriai atėjo pas mus, pripirko dažų, nusivežė vieną vaikinuką, jog pakuruotų, papasakotų ir supažindintų su dažais. Atsiliepimai tik teigiami apie šią, taip vadinkime, pramogą. Tiesiog – duodi žmonėms dažų ir jie išsikrauna.

O kaip ir sakei, jog ateina nuo mažų iki didelių… jeigu ateina paauglys ir sako: „net neįsivaizduoju, kuo skiriasi cap’as nuo kažko“, ar jūs paaiškinate?

Rimas: Tai žinoma, yra kelios parduotuvės, kuriose pardavinėja dažus, bet, pastaruoju metu girdžiu tik teigiamus atsiliepimus: „labai malonu pas jus ateiti“, „visada gausiu patarimų, visada padėsite“. Tikrai nuodugniai paaiškiname. Kitur nueini ir viskas griežtai, 17,99 Lt, viskas iki paskutinio cento suskaičiuota. Mes, jei pamatome, jog ateina vaikai, tai ir pirštinių duodame, jog neišsipurvintų ir tėvai nepamatytų (juokiasi).

Ką planuojate daryti toliau?

Rimas: Kol kas dar tvarkomės. Norime ir įvaizdį pačios parduotuvės sukurti gerą, reprezentuojantį gatvės stilių.

Kaip tai kursite?

Rimas: Per interjerą. Ką aplinkui matai, tai padarėme patys – nuo grindų plėšymo, sienų ardymo, skylių lopymo. Visai kitas jausmas kurti pačiam, o ne sumokėti pinigus, jog dirbtų už tave. Iš pat pradžių susirinko daug žmonių, daug draugų ir tiesiog darėme, darėme, darėme. Vienas sugalvoja: „o, čia reikia tą padaryti“, o antras papildo: „o čia kitą“.

Modas: Iš tiesų, būdamas čia, net nežinai, kas čia bus kitą mėnesį.

Rimas: Vieni kokį plakatą atveža, sako – pas jus labai tiktų. Turime ir islando menininko darbų.

Modas: iš užsienio labai nemažai yra žmonių apsilankiusių.

Rimas: Buvo atėję vaikinai iš Vokietijos, sako: „čia vienintelė tikra graffiti parduotuvė Lietuvoje“.

O kaip užsieniečiai jus atranda?

Rimas: Pasiklausinėja vietinių, o kai atsiliepimai geri, šilti, tai ir užsuka. Kai susilauki tokių pagyrimų, įgauni stimulą judėti į priekį.

Kokių dar yra vietų, kurias galėtumei parekomenduoti? Kur būtų jauku?

Rimas: Žinoma, yra tokių vietų, kaip, pavyzdžiui, SQBY.

Grįžkime prie drabužių. Ar laikotės santykio „geriau mažiau, bet kokybiškiau“?

Rimas: Vienintelis drabužių ženklas, kuris yra likęs pas mus, yra „Turbokolor“. Pats važiavau į Lenkiją pirkti šio ženklo drabužių ir išbandyti – net nesitikėjau, jog taip džiaugsiuosi kokybe.

Kodėl juos pasilikote?

Rimas: Dėl to, kad visą dizainą ir visą apipavidalinimą daro vienas menininkas Swanski. Jis visame pasaulyje žinomas, turi gerą skonį, gerą stilių, toks senas „graficioras“ (juokiasi). Kodėl jie man patinka? Nes nedaro nieko, ką daro visi kiti. Jis piešia tiek logotipus, tiek kuria dizainą. Bet, žinai, už gerą daiktą turi ir daugiau sumokėti.

Bet gal ir geriau sumokėti už vieną daiktą daugiau, nei daug niekučių nusipirkti?

Rimas: Na, bet matai, kaip kada. Aišku, gerai nusipirkti vieną gerą nei daug blogų, kita vertus – neturi tiek lėšų, jog turėtumei didelę įvairovę. Tarkim, nueini į  New Yorker ar H&M parduotuves ir už du šimtus litų gali apsipirkti nuo galvos iki kojų, o vėliau tų daiktų nebus gaila išmesti. Čia jau kaip kam.

Buvai užsiminęs, jog visi lietuviai pradėjo kurti tą patį – tai ką jie dabar kuria?

Rimas: Aišku, yra dizainerių, kurie rimtai tuo užsiima, kaip, pvz. Kastė. Šauni panelė, puikiai juda, bet Kastė nėra tas ženklas, kuris būtų šioje parduotuvėje – visai kita energija. O „Hate hard“ nepavadinčiau dizaineriais, jau kurį laiką jie neparodo kažko naujo. Mano nuomone, vieninteliai iš urban mados kūrėjų yra GRLA. Jie į savo sukurta produktą žiūrėdavo labai rimtai, nepardavinėdavo savo drabužių kur papuola. Kiti sakys: „Visas Vilnius vaikšto GRLA apsirengęs“, bet ar sutikome bent du vienodai apsirengusius žmones?

Negalvojate plėstis?

Rimas: Mes norime užsidirbti pinigų, bet nenorime kalnų. Dabar esame tokia erdvė, į kurią ateiną žmonės, darantys beprotiškus dalykus, menininkai. Čia žmonės gali pasikonsultuoti, pasikalbėti, rasti bendraminčių projektams. Esame kaip tarpininkai. Žinoma, čia vietos nėra daug ir kai kuriems nejauku, kai visos akys nukreiptos į tave. Galvojome įrengti kitus kambarius, nes vis vien kasdien būni parduotuvėje, susirenka draugai, sėdime šio mažoje patalpėlėje aštuoniese ir, įsivaizduok, užklysta dvi panelės ir mato tiek daug žmonių – kaip joms jaustis? (juokiasi).

Bet jei ateis žmogus ir norės ilgiau pasėdėti – neišvarysite?

Rimas: Aišku, kad ne, būna žmonių, kurie renkasi dažus 40 minučių (juokiasi). Dabar dar kuriame elektroninę parduotuvę, liko tik sufotografuoti visus dažus (juokiasi). Taip pat planuojame kaupti galeriją, kurią pamatys platesnis ratas žmonių, pavyzdžiui, kaip jau kalbėjome – ir po apleistas gamyklas ne kiekvienas turi drąsos pasivaikščioti.

Modas: Norisi, jog visi darbai būtų išsaugoti ir pamatyti. Įsivaizduok, vieną savaitgalį keli žmonės sugalvoja piešti prie krantinės (legali vieta): jie renkasi dažus, juos perka, išleidžia apie 100 litų, piešia tris valandas, padaro gerą darbą. Šeštadienį ateina kitas žmogus ir tą darbą užpaišo – jo piešinys pabuvo tik dieną – labai apmaudu ir gaila. Aišku, suprantama, kodėl uždraudžia vis daugiau legalių vietų. Miesto senamiestyje yra daug bombinimo – gatvės „reikalai“. Net aš dažnai sutinku, jog tai tikras pastatų gadinimas ir tai keičia visą piešėjų įvaizdį bei kuria stereotipus, kad graffiti piešėjai – vandalai.

Pavyzdžiui, kalbant apie Lietuvos kino teatrą… Taip tiesiog buvo tvarkomi reikalai: vieni piešėjai išsirinkdavo vietą, ateidavo naktį, atsinešdavo kopėčias, išleisdavo daug pinigų, parodydavo save. Pamatė valdžia, jog šį pastatą „puošia“ daug graffiti – veltui neuždažysi, todėl sugalvojo sukurti gatvės meną. Senesnieji supyko už atimtą vietą. Tai taip ir išėjo, ką dabar matome. Ernestas (menininkas Ernestas Zacharevičius, aut. past.) mažiausiai nervinosi, nes jo šaknys – tos pačios kaip ir visų graffiti piešėjų.

Kodėl  jūsų pavadinimas yra „WSUP“?

Rimas: Na, jis kilo nuo amerikietiško žargono „yo – kas gero“ (juokiasi).  Su draugais ilgai galvojome…

O kokie buvo variantai?

Rimas: Vienas iš variantų buvo „ką tu?“ (juokiasi). Kokių ten tik nebuvo pavadinimų. Kai taip intensyviai mąstai, taip stengiesi sugalvoti, tada nieko neišeina, nes reikia to natūralumo. Tiksliai neatsimenu tos akimirkos, kai gimė pavadinimas, bet „Wsup – what’s up?” tiesiog prilipo. Jis perteikia visą parduotuvės energiją, aplinką, veiksmą – what’s up.

Dėkojame už pokalbį!