Menu
 
 

Žydrės Dargužytės eksperimentas laive

2018 02 24  16:55  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Tikriausiai ne kartą susimąstome, jog norėtume kuriam laikui sustoti, palikti įprastinį, nors galbūt mylimą darbą, ir kuriam laikui atsitraukti. Pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, nieko neveikti, keliauti ir atostogauti. Tačiau ar sugebėtumėte iškeisti patogią viešųjų ryšių vadovės kėdę į kambarinės uniformą? Tam ryžosi viešųjų ryšių ekspertė Žydrė Dargužytė, kurios nuotykis kruizinėje jachtoje neseniai virto knyga.

Žydrė Dargužytė

Nuotraukos iš asmeninio Žydrės Dargužytės archyvo ©

Žydre, pirmoji tavo knyga „Mėnuo kaip metai: eksperimentas laive“ – tikra istorija, nutikusi vienoje iš prabangiausių kruizinių jachtų Europoje. Ar nebuvo baisu pirmajai knygai pasirinkti tikros istorijos ir taip save apnuoginti skaitytojui?

Kai man gimė mintis, jog rašysiu šią knygą, nebuvo nė sekundės baimės dėl to, kad pasirodysiu tikra. Jaučiau, kad mano visi išgyvenimai ir potyriai, iš tikrųjų patirti kruizinėje jachtoje, ir yra tas knygos autentiškumas, kuris gali būti įdomus skaitytojui. Pats svarbiausias dalykas man nebuvo knyga, kaip rezultatas, svarbiausia buvo tai, kuo aš pasidalinsiu. Manau, mano patirtis, džiaugsmas, vidiniai virsmai, išgyvenimai gali turėti įtakos daug dirbantiems, kuriantiems žmonėms, kurie triūsia, nekreipdami dėmesio į paros metą, nesugeba pailsėti ir atitrūkti nuo darbų, pasižiūrėti į pasaulį iš skirtingų kampų. Man šis potyris ir kelionė buvo kaip kūrybinė pauzė, o ši knyga gali būti galimybių žemėlapis tiems, kurie nedrįsta keisti savo gyvenimo, bijo atsitraukti, išeiti. Aš norėjau sustoti, atsitraukti, susivokti.

Ar reikėjo tokios drastiškos priemonės? Galbūt būtų užtekę išvykti kur nors į užsienį, ir kaip dabar madinga, padirbėti nuotoliniu būdu iš kokio nors pasaulio kampelio?

Esu dirbusi iš nuotolio, bet tai nebuvo efektyvu, aš visada buvau pasiekiama, telefonas ir kompiuteris buvo su manimi. Laivas atsirado kaip viena iš formų patirti tam tikrą atskirtį ir atsijungti nuo intensyvaus technologijų naudojimo. Kajutėje, kurioje gyvenau, net nebuvo interneto, į kelionę nesivežiau kompiuterio, išmaniuoju galėdavau naudotis ribotą laiką. Taip buvau pasiryžusi gyventi, kol truks mano kontraktas – penkiolika savaičių.

Kodėl pasirinkai kambarinės darbą, kuris yra tikrai fiziškai nelengvas?

Tai buvo kaip terapinis veiksmas, turėjęs man padėti atsiriboti nuo kūrybinės veiklos, nuolatinio mąstymo. Tikėjausi, kad greitai išmoksiu atlikti fizinius veiksmus, kurie nuolat kartosis diena iš dienos. Na, o tada, atrodė, kad ateis išganingas laikas, kai galvoje atsiras laisvų plotų kitokioms mintims.

Knygoje taip pat mini, jog dirbai be laisvadienių? Ar tai yra legalu, juk pagal darbo kodeksą žmogus turi teisę į poilsį?

Pagal tos kompanijos kontraktą ir europinius standartus laivams tai yra legalu. Viduryje dienos turėdavome kelias laisvas valandas, per jas galėdavome išeiti apžiūrėti miestų, pailsėti ir medituoti.

Knygos pradžioje teigi, jog išvykti dirbti į kruizinį laivą pagrindinis tikslas ir motyvacijos priemonė nebuvo pinigai, nors pripažinkim, jog pinigai buvo siūlomi neblogi. Kokia suma buvo nurodyta kontrakte?

Alga kontrakte tikrai atrodė kosminė – trys tūkstančiai eurų per mėnesį ir klientų paliekami arbatpinigiai. Kartais jų suma iš vieno kliento siekdavo ir tris šimtus eurų (po dešimties dienų kruizo).

Kokie tai buvo žmonės – kruizinės jachtos klientai?

Dažniausiai amerikiečiai, kanadiečiai, kinai – labai turtingi žmonės, galintys sau leisti prabangias atostogas (dešimties dienų kruizas kainuodavo per keturis tūkstančius eurų asmeniui). Dauguma jų buvo stambūs verslininkai. Kartais pavykdavo su klientais pasikalbėti, paklausti, iš kur jie, ką veikia gyvenime, ir panašiai, bet tie pokalbiai nebūdavo labai gilūs. Tie žmonės dažniausiai skubėdavo į miestus, įvairias pramogas, o kambarinės, kaip žmogaus, net nepastebėdavo.

Ar būdama kruizinėje jachtoje jau žinojai, kad rašysi knygą? Koks visgi yra pagrindinis šios knygos tikslas?

Vykdama į laivą kūrybinių atostogų, nemąsčiau rašyti knygos, bet laive pradėjau rašyti dienoraštį. Jame perteikdavau ne tik tos dienos įvykius jachtoje, bet ir savo vidinio gyvenimo virsmus. Tikiu, kad mano knyga turi terapinį, tik kiekvienam skirtingą poveikį.

Skaitant tavo istoriją susidaro įspūdis, jog kruizinėje jachtoje vyrauja visai kitoks pasaulis ir taisyklės, kad žmonės patekę ten kiek sužvėrėja? Net vyksta išgyvenimo kova, kaip Williamo Goldingo romane „Musių valdovas“, kai mokiniai pateko į negyvenamą salą?

Manau, kad būnant ten man pavyko atsakyti į klausimą, kodėl taip vyksta. Kruizinėje jachtoje nuolat trūko bendravimo. Esu viešųjų ryšių specialistė, mane nuolat supa žmonės, aktyvūs bendravimo virpesiai. Ten viskas buvo kitaip: klientai nebendravo, o tarp kolegų vyravo nuolatinė konkurencija dėl geresnės pozicijos, nes visą gyvenimą dirbti paprasta kambarine nesinori. Dauguma mano sutiktų žmonių buvo ilgamečiai laivų darbuotojai, migruojantys iš vieno laivo į kitą. Jų patyrimas sąlyginai angažuotas, todėl priimti kitą, šiuo atveju mane, atėjusią iš kito – viešųjų ryšių pasaulio, – jiems buvo sudėtinga. Jie nuolat gyveno darbu, kalbėdavo apie darbą ir išgyvendavo darbinį patyrimą kiekvieną akimirką, net nedirbdami. Ilgainiui tai tampa apsėdimu. Laivas yra labai uždara erdvė, todėl po kurio laiko protas tampa fiksuotas, metų metais viskas sukasi tuo pačiu ritmu. Įkritus ten iš karto pradėjau mąstyti, kaip išlikti, kaip išgyventi, nesusitraumuoti, neišprotėti, galų gale, kaip toje erdvėje rasti savo vaidmenį. Bandžiau surasti būdą, kaip kalbėtis su darbuotojais, kurių gyvenimas buvo laivas. Jų pasaulis sausumoje, šeimos, vaikai, liko kažkur toli. Jie grįždavo trumpam, parveždavo pinigų, restauruodavo ar kitaip atnaujindavo namus, ir vėl išplaukdavo.

Ar nemanai, kad laikui bėgant būtum prisitaikiusi prie šių žmonių, tokio ritmo? Mėnuo yra labai mažas laiko tarpas, dažniausiai reikalingas tik pradinei adaptacijai.

Gerai save pažįstu, todėl taip nemanau. Sutinku, kad tuo metu man viskas atrodė dar intensyviau, nes vyko adaptacija, tačiau jaučiau visu kūnu, kad nenoriu ten būti ir dabar nenorėčiau grįžti. Supratau, kad sėkmingam buvimui laive ir prisitaikymui tipažas turi įtakos. Dauguma ten dirbusių žmonių buvo nebaigę aukštųjų mokslų, jų darbinės patirtys apsiriboja fiziniu darbu, o socialiniai ryšiai –šeima ir keliais draugais.

Ar jie laimingi?

Ten aš tikrai nemačiau laimingų įgulos narių. Bendraujant su jais man nekildavo minčių, kad jie yra laimingi, bet iš pokalbių jaučiau, kad daug nelaimingesni būdavo krante. Grįždavo namo ir vėl išvykdavo, nes pinigai, uždirbami laive, jiems didelis variklis.

Skaitant knygą susidaro įspūdis, jog gyvuliški instinktai, žmonių seksualinis poreikis kruizinėje jachtoje labai sustiprėjo? 

Tikriausiai tai mane stebino labiausiai. Į seksualines intrigas bandydavo įtraukti ir mane. Neslėpsiu, jog sulaukdavau daug vyrų dėmesio, jie norėdavo ir seksualinių ryšių. Intymų laiką siūlydavo ne kažkaip subtiliai, bet atviru tekstu. Laive taip buvo įprasta. Iš pradžių aš tyrinėjau, žaidžiau, leidausi į lengvą flirtą, man tai praskaidrindavo kasdienybę. Mano kambariokė buvo seksualinių ryšių mėgėja, todėl maždaug kas trečią naktį vis koks naujas vyrukas jos antro aukšto lovoje atsirasdavo. Kajutėje užmigdavome dviese, bet pabusdavome trise. To pakeisti nepavyko net su ja pasikalbėjus apie tokius jos naktinius veiksmus. Kai kuriems įdomiausias dalykas ir vienintelė pramoga, likusi laive, buvo seksas.

Mėnuo kaip metai: eksperimentas laive

Ar paliksime skaitytojams intrigą, kodėl grįžai po mėnesio, ne po keturių mėnesių, kaip planavai?

Visko iki galo neatskleisiu, kad būtų įdomu perskaityti knygą, bet pasidalinsiu savo suvokimu, jog per tą mėnesį supratau, jog Lietuvoje esu nemažai nuveikusi ir man nebūtini tokie drastiški eksperimentai. Man reikėjo šio patyrimo, kad galėčiau aiškiau pamatyti ir išsigryninti dešimt savo profesinių metų. Žinoma, intriga lieka, buvo ir daugiau įvykių, kurie mane paskatino nutraukti kontraktą su tarptautine įmone, praėjus vos mėnesiui.

Nepaisant to, kad tavo išgyvenimai laive buvo labai stiprūs, yra daug jaunų žmonių, kurie susigundo dideliais pinigais ir galimybe pamatyti pasaulį. Kai kurie jų kruiziniuose laivuose išdirba net kelis metus ir daugiau. Kaip manai, kokių savybių reikia, kad ten prisitaikytum, išgyventum?

Svarbiausia nieko svarbaus nepalikti krante, tai liečia ir kūrybines perspektyvas, dalykus, kurie daug metų vyksta žmogaus gyvenime. Ta gyvenimiška ir profesinė patirtis, kūrybinės idėjos eina su tavimi kartu. Jie kur kas stipresni nei šluota, siurblys ar kibiras. Išgyventi ir prisitaikyti dar gali padėti didelis pinigų troškimas. Turbūt reikia jausti, kad už juos galėtum parduoti ne tik savo laiką, bet ir vertybes. Mano nuomone, karjera laive negimsta iš juodo darbo. Labai svarbu ir ryšiai su aukštesnes pareigas užimančiais asmenimis. Tai yra ne tik filmų scenarijai, pasirodo, tai vyksta iš tikrųjų.

Paskutinis tavo knygos skyrius „Atsisveikinimas su geliančiu laiku laive“. Koks buvo tas mėnuo? Ką daugiausiai pasiėmei iš to laiko laive?

Grįžusi ilgai apie tai mąsčiau. Iš pradžių negalėjau aiškiai suvokti, nes patyrimų buvo gerokai per daug. Aiškiai žinojau, kad dabar negaliu nieko rašyti. Viskas buvo pernelyg intensyvu, per daug skaudėjo. Turėjau pripažinti, kad šis eksperimentas mano gyvenime buvo pats ekstremaliausias ir labiausiai mane emociškai sukrėtęs. Po jo aš kurį laiką netgi negalėjau grįžti į savo kūrybines veiklas. Tas mėnuo tapo toks svarbus, toks didelis, toks visko pilnas, jog ne veltui pasirinkau knygos pavadinimą „Mėnuo kaip metai“.

Savo sumanymą vadini eksperimentu, ar toks ir buvo jo pradinis tikslas?

Jis išsigrynino vėliau. Iš pradžių vykau su mintimi, jog tai bus kūrybinės atostogos – pauzė. Norint sėkmingai prisitaikyti laive, teko daug eksperimentuoti tuometinėse aplinkybėse, taip ir kilo eksperimento idėja. Tie bandymai, beje, būdavo labai skausmingi.

Tavo kelionė kruizine jachta pasibaigė, tačiau smalsu, ką patartum žmogui vis dėlto pasiryžusiam ten dirbti, galbūt net sumąsčiusiam tai išmėgint perskaičius tavo knygą?

Pirmiausiai patarčiau išbandyti šį darbą ne laive, o kokiame nors prabangiame viešbutyje Europoje, kur standartai beveik atitinka laivo įgulos nariams keliamus reikalavimus. Būtina pasimatuoti patį veiklos pobūdį ir įsivertinti, ar toks darbas tinka. Taip pat palinkėčiau darbui laive ruoštis fiziškai ir psichologiškai. Aš tam ruošiausi labai intensyviai, bet niekada nemaniau, jog uždaroje patalpoje žmonėms gali būti taip lengva palūžti.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:




*



Reklama
Old-New - Vintage Furniture

Yaska Art