Menu
 
 

Du Martynai iš „Exit to the City“: apie audiofiliją, projekcijas ir amatą

2014 09 23  22:28  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Šią savaitę menų fabrike „Loftas“ vyksiantis stilistinis idėjų šou „Exit to the City“ stebins ne tik išmaniomis šukuosenomis, drabužių kolekcijomis ar gera muzika, bet ir video projekcijomis. Šioje virtuvėje sukasi du Martynai – Martynas Rudzinskas ir Martyas Grašys. Susipažinkite!

Du Martynai iš „Exit to the City“

Asmeninio archyvo nuotraukos.

Papasakokite, ar esate savamoksliai, ar mokėtės video ir fotografijos pagrindų?

Martynas G.: Nesame visai savamoksliai – viskas prasidėjo dar mokyklos laikais, kada paėmę į rankas video kamerą ką nors pafilmuodavome. Po mokyklos įstojau į žurnalistiką, tačiau visgi mane visą laiką traukė montažas ir visi dalykai, susiję su vaizdu. Po studijų įsidarbinau Lietuvos televizijoje kaip žurnalistas, vėliau pradėjau joje filmuoti ir darbuotis jau kaip operatorius, po to su Tapinu atidarėme „Sport 1“ kanalą, o ten jau perėjau įvairias pareigas – nuo žurnalistų apmokymų iki tiesioginių transliacijų režisieriaus. Baigęs žurnalistikos studijas, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (TV režisūros bakalaurą), pradėjome „freelanceriauti“, tačiau abu esame linkę į meninius dalykus ir vis ieškojomės, ką naujo parodyti. O čia – „kompanjonas“ senas, iš vaikystės laikų, fotografuodavo, tad man vis vienokios ar kitokios pagalbos ir prisireikdavo…

Martynas R.: Ir taip prisišliejau, taip sakant – pradėjome kartu kurti, tai reklamas, tai dar kažką…

Martynas G.: Aš vienas darydavau video įrašus, tačiau laikui bėgant supratau, kad neaprėpsiu ir kad reikia pagalbos, tada Martynas šiek tiek prisidėjo ir pamatė,  kad nėr kur dėtis (juokiasi). Dabar, žinoma, nėra taip, kad viską darytume kartu: jei yra sumanymas, pradedame jį organizuoti, pamatome, jog reikės daugiau žmonių, studijos. Tai jau ne vien tik mūsų dviejų darbas, mes gal dažniausiai susitinkame pasišnekėti!..

Martynas R.: Tai tokia sritis, kurioje dviese nelabai ką ir nuveiksi, nes negali visko spėti padaryti. Yra žmonės, kurie specializuojasi tam tikroje srityje, ir yra specialistai, tad juos ir pasisamdome.

Martynas G.: Žinoma, prireikus ir savo jėgom viską padarom. Jei reikia operatoriaus – filmuosiu aš, jei parašyti scenarijų – rašysime kartu.  Tenka ir savo siluetus susifilmuoti.

Kaip atsidūrėte „Exit to the City“?

Martynas G.: Vienas bendras geras draugas mus parekomendavo, pasiūlė susitikti, tai taip ir susitikom ir prisišnekėjom, o dabar reikės viską ir pateisinti (juokiasi).

Bus pristatomos šešios kolekcijos – o ką darysite Jūs?

Martynas G.: Spręsti, kaip prasideda pasirodymas – tai jau komandos kūrybinė dalis, mūsų užduotis sukurti pačią įžangą jų pasirodymui. Padaryti intro, per daug neatskleidžiant, ką žiūrovai pamatys, bet užsiminti apie tam tikrą temą, išsakyti žinutę, kurią žmogus suvoks ir susies su kolekcija. Nenorime atskleisti per daug, bet norime prikaustyti dėmesį, naudoti panašius simbolius, panašias grafines temas. Kalbėjomės su komandomis, jie išsakė savo vizijas bei nusakė, ką nori perteikti. Mūsų darbas panašus į jų, tačiau viską turime parodyti video formatu.

Ar ilgai teko gilintis į pačias kolekcijas?

Martynas G.: Na taip, jei pirmą kartą pamatai rūbą, dar turėtumei pagalvoti, kaip skirtingas žmogus suvoks jį, tačiau kai kalbiesi su visa komanda – kokiu keliu jie ėjo, kaip jie atrado tuos dalykus – tada išsiaiškini bendrą tiesą. Aišku, filmukas nebus panašus į jų pasirodymą, tačiau kalbės apie tą pačią temą ir bendrus dalykus.

Kai kurios komandos mums davė daugiau laisvės bandytis, pridėti savo idėjų, kiti pateikė gana konkrečias savo vizijas, bandėme suderinti ir padaryti tai, ko jie nori, bet pridėti ir savo minčių.  Visi pasirodymai bus ypač skirtingi, vieni video labiau grafiniai, kiti – trumpametražiai filmukai. Turėtų būti įdomu (šypsosi).

Du Martynai iš „Exit to the City“

Kuriant „Ežio“ reklamą.

O kaip dėl muzikos?

Martynas G.: Stengiamės, jog muzika taip pat neatsiliktų nuo visos tematikos, dėl to prašome pačios komandos ją parinkti.

Martynas R.: Kad mintys pernelyg neišsiskirtų.

Martynas G.: Kaip sakome, mums geriausia ir paprasčiausia montuoti pagal dubstep, arba pagal muziką su aiškiu ritmu, tuomet klipuose galima sukelti įspūdį, naudojant skirtumus, bet ne visur tai tinka. Turim derintis ir prie daug lėtesnių, „atmosferinių“ kūrinių, tai – tam tikras iššūkis.

Nebuvo tokių kūrinių, kurie jums neįtiko ir teko siūlyti kitus?

Martynas G.: Apie jokią muziką, kuri yra bent kiek profesionaliai padaryta, negali sakyti, jog ji bloga. Kiekviena sudėtingesnė daina, atsiųsta komandų, yra tik iššūkis, ją išgirsti ir turi permąstyti, kaip viską dėliosi klipe. Tokia daina nėra bloga, tačiau su ja reikia mokėti susitvarkyti. Beje, yra komandų, kuriose pagrindinis kirpėjas yra ir didžėjus, tuomet jis pažeria 15 „gabaliukų“ ir leidžia rinktis.

Ar atsirado komandą, su kuria buvo itin sunku dirbti?

Martynas G.: Ne, tokios nebuvo. Bet pati renginio organizatorių komanda finaliniam pasirodymui labai giliai išmąstė savo viziją – su daug paslėptų simbolių – todėl reikėjo bandyti atrasti, kokia forma juos parodyti. Simboliai yra kaip ir aišku, tačiau jų negali tiesiog sudėti eilės tvarka, tai nebus efektinga.

Ar patys viską filmuojate, ar pasiimate kokią ištrauką iš filmo?

Vienbalsiai: Ne, ne, nieko nepasiimame. Viską filmuojam patys.

Kuriate Vilniuje?

Martynas G.: Taip, beveik visos temos yra urbanistinės, susietos su miestu, tad ir filmavimai vyksta pačiame mieste. Studijoje kol kas filmavome tik kartą.

Du Martynai iš „Exit to the City“

Renginio plakatas.

Ar renkatės aktorius, ar filmuojate aplinką?

Martynas G.: Dauguma komandų nori urbanistinės aplinkos, natūralumo, tačiau vieni nori atskleisti ir palyginti gatvės stilių, todėl bus įvairių žmonių tipažų – nuo vaikino su skiautere iki tatuiruoto vyruko – kurių išorė bus priešinama, bet žiūrovas pamatys, jog iš tiesų jie nėra tokie ir skirtingi.

Prie kokių projektų dar esate dirbę?

Martynas G.: Dabar dirbam prie šokio filmo, kuris bus pilnas specialiųjų efektų, tai tiesiog darėmės bandymus. Iš tikrųjų, kalbėdamiesi su viena komanda išsiaiškinome, jog šokio filmo mintis yra labai panaši į jų kolekcijos mintį – „Underground Shock“. Bandysime papildyti medžiagą, kurią jau turime, turėsime meninį pritaikymą, kuris dar niekur nebuvo publikuotas ir… žiūrėsime į reakcijas. O darbai tai ne visada gali būti meniniai, dažnai dirbame ir su komerciniais darbais, tokiais kaip reklamos, įvaizdiniai klipai, TV laidų apipavidalinimai, vinjetės.

Martynas R.: Komerciniai darbai atima daug laiko ir kai mums pasiūlė dirbti prie šio projekto, iškart pasakėm, jog imam, nes tai yra galimybė giliau pagalvoti, kitaip pasižiūrėti. Aišku, su tais komerciniais darbais yra kur kas mažiau galvos skausmo, nes jau žinai standartus, ko užsakovas tikėsis, tai yra šabloniški dalykai.

Martynas G.: Tačiau turėsime vystytis kažkur toliau, nes komerciniai dalykai kartais pradeda atsibosti. Tu juos greit padarai, uždirbi pinigėlių, bet laimės tau jie neatneša, o meniniuose projektuose vis sėdi, suki galvą, kaip išspręsti choreografijos klausimus, kaip įmantrias scenas nufilmuoti ir ką jos galėtų reikšti – tada pasijunti gyvas. Kaip ir šis projektas – tai yra gyva.

Ar esate gavę kokių apdovanojimų?

Martynas G.: Esame atsiėmę „T.Ė.T.Ė“ apdovanojimą, o mūsų režisuotas  klipas buvo pripažintas metų vaizdu (aut. past. „GYVAI“ daina „Why?“, 2012 m.). Gal jis šiek tiek studentiško lygio, gal dėl to, jog neinvestavome daug, tačiau darėme viską daugiausiai savo jėgomis. Po „Exit to the City“ iškart pradėsiu dirbti prie M. Mikutavičiaus klipo, bet ten būsiu montažo režisieriumi.

Du Martynai iš „Exit to the City“

O kaip jūs bendraujate komandoje?

Martynas G.: Man dažniausiai šauna kažkokia neapčiuopiama idėja, tada pasikviečiu Martyną ir jis mane nuleidžia ant žemės. Aptariame, kaip ką techniškai galime įgyvendinti ir tada bandome rasti viduriuką. Aš dažniausiai matau idėją ir net neįsivaizduoju, kaip ją techniškai įvykdyti, bet žinau, kad turi būti taip ir ne kitaip (juokiasi). Pavyzdžiui, kad ir su šokio filmu, vienoje scenoje kamera turi pakilti į kosmosą ir saulė turi suktis aplinkui. Todėl dabar galvojame, kaip studijoje tai padaryti – mes mėgstame nufilmuoti kitaip, nestandartiškai.

Taip pat, kai „užsikabinu” su viena idėja, jos negaliu atsikratyti. Tarkim, turėjome filmuoti vaikus, kurie taškytųsi baloje, tačiau jie niekaip nenorėjo ten lipti. Kiti jau senai būtų susitaikę ir numoję ranka, tačiau aš vieno berniuko paklausiau:

– Pauliau, kodėl tu nenori šokti į balą?

– Mano batai sušlaps, neturėsiu kitų.

– O jei tau duosime batus, šoksi?

– Tai tada galiu!

Ir viskas taip išsisprendžia. Mes su Martynu tuo dar ir skiriamės, jog aš esu toks lekiojantis, galiu miegoti iki pietų, nes naktį prieš tai iki paryčių montavau klipą, o Martynas yra tas punktualusis, kuris mane žadina. Skambina jis man: „aš jau prie tavo namų“, o aš sakau, „juk dar liko 15 minučių!“ (juokiasi).

Žinoma, mes dažnai dirbame atskirai, turime atskirų klientų, nesame pasivadinę vienu vardu. Mes – draugai, ir kai reikia pagalbos, tiesiog padedame vienas kitam. Aišku, dviese būna paprasčiau dirbti, ypač su komerciniais darbais, nes gali pasiskirstyti krūvį, tai tokių minčių – jungtis – irgi yra.

Martynas R.: Bet tada klientai irgi žiūrės kaip į „teamą“ – skambins ne su Martynu tartis, o su Martynais.

Martynas G.: Kartais susitinkame, galvojame: taip, reikia sumanyti pavadinimą, bet viskas taip ir užsibaigia tuo, jog susitariame po savaitės susitikti ir turėti po penkis variantus. Tačiau ne per seniausiai man šovė viena mintis, pasižiūrėjome, jog ir internetinis domenas laisvas, jog turime jau ir darbų prisikaupusių, tad jau judam, judam link to!..

Du Martynai iš „Exit to the City“

Nuo darbų – prie gyvenimo: kur lankotės, ką galite parekomenduoti?

Martynas G.: Vasarą buvome Palangoje (pasiėmę kūrybinių atostogų) ir užėjome į Kablį. Visa aplinka, visas nuoširdumas taip mus sužavėjo, jog net nesinorėjo iš ten išeiti.

O kaip gi su filmais?

Martynas G.: Gali nepatikti scenarijus, tačiau gali patikti, kaip gražiai kūrinyje sudėliotos mizanscenos ar tai, kaip režisierius pasirinko prieiti prie kulminacijos. Po režisūros studijų tuos filmus tapo labai suku žiūrėti tiesiog kaip filmus…

Martynas R.: Dar reikia mokėti „persijungti“, nes tą virtuvę žinome iš vidaus. Kartais sunku žiūrėti filmą, nes matai jo broką ar tokius dalykus, kurie eiliniam žmogui nėra matomi, pavyzdžiui, kaip mikrofonas įlenda į kadrą. Arba pradedi analizuoti, kam jie ten tą lempą pastatė, taip negražiai atrodo (juokiasi)! Taip išeina, jog analizuoji kino filmą kone automatiškai.

Martynas G.: Dabar netgi serialai tampa kino lygio.

Martynas R.: Netgi geresni.

Martynas G.: Vakar žiūrėjome „Pabėgimą Briugėje“ ir labai patiko, bet negalime sakyti, jog kuris vienas filmas yra labai įstrigęs. Man gal labiausiai patinka pusiau vizualiniai filmai, kaip „Chemical Brothers“ klipai. Šie groja brandžią elektroniką, o savo muziką palydi vaizdo klipais ar net filmais, pilnais vizualizacijų ir efektų. Tokius klipus verta pažiūrėti, tarkim, pasidomėti, kaip jie išsprendžia ritmikos problemas. Aišku, kitą minutę juk nesėsi ir tokia pačia ritmika nekursi, tačiau pagrindinės idėjos išlieka ir kažkada jas panaudoji. Pavyzdžiui, mes filmuojame efektus, o ne paišome, tad jie gaunasi visai kitos materijos. Pirma studijoje nufilmuojame kadrą, o vėliau, jau montažo metu, kompiuterių pagalba jį apipavidaliname. Ketvirtadienį pamatysite vieną tokį pavyzdį: merginą aprengiame juodu kostiumu, ant jo uždažome raumenų linijas ir leidžiame judėti juodame kube – studijoje. Apšvietę galingais ultravioletiniais spinduliais panaikiname erdvę ir matome tik tas linijas.

Kaip vystosi Lietuvos kino kultūra?

Martynas R.: Vystosi, labai kyla.

Martynas G.: Tiek kino klasteris atsirado, tiek pigios technikos turime, o kur dar žmonės su idėjomis. Prieš dešimt metų net negalėjai pagalvoti apie kai kurias vizijas, nes jų nufilmavimas kainavo beprotiškus pinigus, turėjai eiti pas konkretų žmogų, nes gal tik jis vienas teturėjo tokio aukšto lygio kamerą. Laikai pasikeitė, dabar tokia kamerą turime mes patys ir viskas yra daug paprasčiau – jei tau reikia dar geresnės, tiesiog žinai, pas ką gali nueiti ir susitarti už gerą kainą pasiimti aukšto lygio kamerą, kuria filmuojami kino filmai. Vien dėl to, jog yra terpė, jog gali naudotis šiais dalykais, padeda kurtis visai kino scenai. Gal kiek trūksta naujų minčių, t.y. ko nors visiškai naujo, tačiau manau, kad viskas su laiku atsiras.

Du Martynai iš „Exit to the City“

Kokios tendencijos šiandien vyrauja kine?

Martynas G.: Šiais laikais, kada visi gali filmuoti, naudodami bet ką nuo telefonų iki kamerų, atsiranda daug buitinio stiliaus filmų. Ir jie nėra prastesni, kaip tik – man jie labai patinka, nes leidžia pagauti natūralią, gyvą emociją.

Kokiomis sritimis dar domitės?

Martynas G.: Aš kas dieną internete įsijungiu straipsnius apie mokslą, mokslo populiarinimą, kompiuterių architektūras, procesorius, apie naujas daleles, atrastas visatoje, ir tada jau apie technines naujoves, kurias mums reikia žinoti. Beskaitant naujienas pamatai kokį aparatą, kuris sukuria tam tikrą efektą, tačiau žinai, jog jo negausi, todėl bandai sugalvoti pats, kaip tai sukurti savo galimybėmis.

Martynas R: Domiuosi elektronika, garsu, muzika.

Martynas G.: Vienas iš Martyno hobių yra prietaisų kūrimas: lempiniai stiprintuvai, kolonėlės…

Martynas R: Garso aparatūros gamintojai plėšia didelius pinigus, o tu gali pasidaryti tokį patį daiktą, nepažeisdamas jokių patento teisių, nes jį pasidarai sau ir neparduodi. Tai – dešimteriopai, šimteriopai pigiau. Tai aš skaitinėju, kaip žmonės juos daro ir bandau tuomet sau pasidaryti. Seniau labiau užsiėmiau garso aparatūra, net teisėjavau garso varžybose.

Martynas G.: Todėl ir sakau, jog Martynas yra tas žmogus, kuris sugalvos techninį sprendimą, supirks detales ir sulituos taip, kaip turi būti. Mano studijoje yra aukšto lygio garso aparatūra, sumontuota jo rankomis.

Martynas R: Tu šių dalykų negali parduoti, nes ir žmonės nesupras – kai parduotuvėje guli stiprintuvas už 20 tūkstančių litų, o tu savąjį parduotum už tris tūkstančius, lygiai tokį patį, gal net geresnį, bet ne taip išvaizdžiai atrodantį, iš tavęs niekas nepirks, nes tie, kurie perka už 20 tūkstančių, nelabai nusimano apie techniką.

Martynas G.: Mūsų susitikimai būna gan keisti – ateina dar ir jo draugų, atsineša lempas (juokiasi) ir dėlioja, o po to klausome įrašo. „Taip, čia gerai“,  „o, gal perstatome aparatūrą į tą kampą?“. Ir taip nešiojame viską (juokasi). Muzikos galima klausytis labai įvairiai ir atrasti ją vis skirtingai.

Martynas R.: Audiofilija, taip sakant.

Du Martynai iš „Exit to the City“

Kokios dar istorijos lydėjo Jūsų filmavimus?

Martynas G: Viename filmavime, kai buvo vos 10–15 laipsnių šilumos, merginos turėjo kūną apsitepti moliu, na, mūsų filmavimuose pakentėti reikia, tačiau šie pasiaukojimai suteikia energijos, kovojimo dėl to kūrinio.

Martynas R.: Tai yra amatas, o ne verslas, viskuo dalinamės, visi stengiamės. Dirbam savo rankomis – kaip amatininkai. Užsieniečiams darbo diena yra dvylika valandų, jei bus viršvalandžiai – jie nebedirbs.

Martynas G.: O mes ne, jei matome, kad filmuoti teks iki 6 val. ryto, tai visi ir dirbame.

Martynas R.: Dirbame po 18 val. per dieną. Kitą dieną – vėl į darbą.

Martynas G.: Nesakyk, kai tik ateinu į filmavimo aikštelę, iškart užklumpa gera atmosfera. Gal būna kokio nerimo, kol viską suorganizuoji, tačiau nuo tos akimirkos, kai filmavimas prasideda, viskas būna gerai.

Ačiū už pokalbį! Abu Martynus sutikti ir pažiūrėti jų vaizdo projekcijas galėsite jau šį ketvirtadienį „Lofte“.

Du Martynai iš „Exit to the City“

Du Martynai iš „Exit to the City“

Du Martynai iš „Exit to the City“

Du Martynai iš „Exit to the City“

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Keliaujantys nebyliojo kino koncertai - Garsinės Peržiūros

Outlook Festival 2017 - Europe's leading soundsystem culture festival

Yaska Art