Nuotraukos – Simonos Godvainytės asmeninio archyvo ©
Klaipėdoje gyvenanti originalių piešinių kūrėja Simona galėtų būti puikus pavyzdys, jog talentui diplomo nereikia. Dar mokykloje pradėjusi piešti mergina sparčiai buria savo gerbėjų ratą, o jos piešiniai keliauja ne tik po Europą, bet ir į Niujorką.
Simona, kada pradėjai piešti? Kas įkvėpė pirmiesiems bandymams?
Piešimą mėgau, kiek save pamenu, nuo vaikystės. Žinau, kad visi vaikai daugiau ar mažiau piešia, bet man tai buvo ir mėgstamiausia pamoka mokykloje, ir laisvalaikis. Net būdama su draugėmis piešdavau, tiksliau, darydavome tai visos kartu, įtraukdavau jas. Piešdavome lėles, drabužius. Vaikystė baigėsi, bet piešimas vis dar buvo ta mylimiausia ir įdomiausia veikla, o kai supratau, kad iš to galiu uždirbti, pajutau, jog reikia ir skirti daugiau laiko. Startas su šiokiomis tokiomis pertraukomis prasidėjo, kai buvau 17 metų. Tuo metu įkvėpdavo filmų personažai, manekenės, jų portretai. Dažniausiai piešdavau žmones.
Kokias medžiagas naudoji savo darbams?
Šiuo metu mano technika apsiriboja akvarele ir popieriumi. Taip pat kartais dirbu su skaitmenine programa „Procreate“. Grįžtu ir prie akrilinių ir aliejinių dažų bei drobės, priklausomai nuo nuotaikos ar pačio darbo, kurį noriu atlikti. Prieš dvejus metus dirbdavau tik su spalvotais, grafitiniais pieštukais, markeriais. Šiaip naudoju kombinuotą techniką. Pasirenkant ne vieną, o keletą išvardytų priemonių galima išgauti puikų rezultatą, todėl man patinka eksperimentuoti.
Tavo darbai išties profesionalūs, labai tikroviški. Ar daug reikėjo pastangų, kol atėjo toks rezultatas? Kas buvo sunkiausia?
Labai ačiū! Viskas ilgainiui tiesiog pavyko savaime, tereikia kantrybės, laiko, noro ir meilės tam. Kai pradėjau piešti, pasakiau sau ir kitiems, kad piešiu tik portretus, ir tai truko septynerius metus. Atėjo metas, kai supratau, kad manęs tai nebežavi – dirbdavau pagal užsakymus ir neturėjau kūrybinės laisvės, nebejaučiau malonumo. Dauguma užsakovų žiūrėdavo į tai ne kaip į meno išraišką, o viską labai suasmenindavo. Tekdavo sugerti jų nuotaikas ir priekabes. Tokių atsirasdavo gal keletas, tai yra natūralu ir neišvengiama. Bet aš iš prigimties esu gan jautri asmenybė ir dažnai ta neigiama aura ilgesniam laikui mane psichologiškai veikdavo. Tai ir buvo sunkiausias mano kūrybinis tarpsnis.
Dažnai pieši modelius, mielus meškučius, zuikučius, bijūnus ir panašiai. Ar galima teigti, jog dažniausiai pieši tai, ką labiausiai mėgsti?
Šiuo metu tikrai daug ką iliustruoju, manau, tai priklauso nuo mano nuotaikos, įkvėpimo ir būsenos. Nemėgau piešti augalų, tačiau jau dvejus metus tuo užsiimu su meile. Man tai kaip savotiška terapija. Manau, kad labai svarbu menininkui suteikti kūrybinę laisvę, nevaržyti jo. Daug maloniau ir įdomiau įsigyti išjaustą menininko darbą. Visus užsakymus priimu pati, dažnai stresuoju dėl vieno ar kito pageidavimo, o ypač tuomet, kai užsakovas pateikia viziją su kito menininko iliustracija ir nori kažko panašaus arba net to paties. Kiekvienas iliustratorius turi savo braižą, tad niekada nereikalaukite iš jo kitos technikos… Šiuo metu atsirenku, su kuo noriu dirbti, tiesiog pajaučiu tai iš pirmo laiško. Taip pat turiu ir be galo nuostabių klientų, kuriems esu labai dėkinga už lojalumą ir suteiktą kūrybinę laisvę. Viena klientė lietuvė, gyvenanti Vokietijoje, visą savo namų interjerą išpuošė mano darbais.
Kai žiūriu į tavo darbus, norisi šypsotis. Iš kur semiesi gerumo?
Labai malonu, kad mano darbai perteikia nuotaiką! Net nežinau, turbūt iš prigimties esu jausmingas žmogus, gilaus mąstymo. Stengiuosi būti pozityvi, neleidžiu savęs apsupti neigiama energija, piktais žmonėmis, niekada nedarau to, ko nenoriu, ar nebūnu su tais, su kuriais nenoriu būti. Mėgstu psichologines, savęs tobulinimo knygas, jos turi daug įtakos ir padeda tapti geresniu žmogumi. Trumpai tariant, paskaitykite apie žmones, gimusius po Vėžio ženklu (šypsosi).
Ką veiki, kai nepieši? Ar tai pagrindinis tavo darbas, ar tik hobis?
Turiu kirpėjos ir vizažistės profesijas. Meno gudrybių niekur nestudijavau ir nesimokiau, tik mokykloje. Tobulinausi ir eksperimentavau pati savarankiškai. Kai nepiešiu, skaitau knygas, rytais atlieku jogos pratimus, pamedituoju. Kūrybinis gyvenimas yra mano vienintelis darbas ir pragyvenimo šaltinis. Už tai esu dėkinga savo antrajai pusei, kuris man suteikė sąlygas ir skatino užsiimti tuo, kas labiausiai patinka. Taip pat ir už psichologinę paramą bei palaikymą visais atvejais. Jis mano pagrindinis patarėjas ir, kaip aš juokauju, vadybininkas.
Kokie menininkai tave labiausiai įkvepia kūrybai?
Yra daugybė talentingų žmonių, kuriais žaviuosi. Žinoma, domiuosi technikos, panašios į maniškę, kūryba. Tik supratau, kad nereikia per daug žvalgytis aplink ir ieškoti įkvėpimo kituose darbuose. Tuomet sustoji ir ne tobulėji, o tiesiog kopijuoji, kitaip sakant, pameti savo mūzą dairydamasis į kitus. Nuo to prasideda savęs nuvertinimas ir nuolatinė kritika. Tačiau įvardyti galiu vieną labai patikusią menininkę iš Amerikos – Charmaine Olivia. Mūsų stilistikos visiškai skiriasi, bet jos darbuose įžvelgiu sau artimus dalykus: moterų portretų perteikta mitologija ir mistiškumas, dvasinis pasaulis. Jei norėčiau puošti savo namus kito menininko darbais, jie būtų būtent jos.
Savo darbus publikuoji Instagram paskyroje. Kaip kilo mintis ją sukurti?
Mano Instagram paskyra @simona_godvainyte prieš kokius šešerius metus buvo gan asmeniško turinio, publikuodavau daug ką, bet, laikui bėgant ir man vis profesionaliau tuo užsiimant, paskyriau ją tik savo darbams. Supratau, kad žmonėms įdomiau juos stebėti. Be to, daug laisviau ir lengviau galima rasti bendraminčių bei būti pastebėtai.
Darbais prekiauji ir internetinėje parduotuvėje. Kas dažniausiai juos įsigyja?
Ilgą laiką darbus pardavinėdavau tiesiogiai, bet paskui supratau, kad internetinė parduotuvė ne tik gerokai supaprastintų galimybę parduoti juos už Lietuvos ribų, bet ir suteiktų galimybę būti lengviau pastebėtai. Kol kas pardaviau tik keletą, bet visi jie iškeliavo net į Niujorką.
Ar planuoji savo darbų parodą?
Pirmoji mano paroda įvyko 2015 metais, netikėtai buvau paskatinta vieno labai gero žmogaus. Tai įvyko gimtojoje Kelmėje. Pirmas blynas, tačiau vykęs! Pagalvoju ir apie antrąją, tik galbūt šį kartą vyks Klaipėdoje.
O galbūt norėtum iliustruoti knygą vaikams?
Manau, kad pasiūlyti galiu daug ką, nes mano darbai įvairūs. Būtų labai šaunu iliustruoti tiek knygą vaikams, tiek kulinarijos, nes šiuo metu mėgstu iliustruoti ir maistą. O galbūt papuošti savo darbais gėlių salonus ar kavines. Svarsčiau ir apie tapybos, iliustravimo grupines pamokėles, galbūt terapines paskaitas, nes labai dažnai klausia, ar neketinu vesti kursų, ar nemokau kitų. Niekada nežinai, ką dar sugebi, kol to nepabandai. Viskas mūsų gyvenime suplanuota, paruošta, aš labai tikiu likimu.
