Menu
 
 

Interviu su Kristina Sviderskaite

2015 04 10  13:52  |  Pokalbiai

Reklama SwO Live Feed

Interviu su Kristina Sviderskaite

Nuotraukos: Beno Navanglausko

Apie dizainerę Kristiną Sviderskaitę buvau mažai girdėjusi, bet akį pagavo naujausia jos kolekcija ir rytietiška fotosesija. Ir kokia gi pati dizainerė? Gyvena japoniškomis nuotaikomis? Kaip pati rengiasi? Tokie klausimai visai nejučia ėmė kilti besigrožint jos darbais, todėl su dideliu nekantrumu laukiau mūsų susitikimo, kuris be galo maloniai nustebino. Visų pirma, prieš mane sėdėjo šviesi ir džiaugsminga mergina, kurios paprastumas visą interviu pavertė pokalbiu tarp dviejų draugių. Pasipuošusi savo kurtais rūbais, Kristina išsiskiria drąsiu ir laisvu stiliumi, taip spinduliuodama pasitikėjimu ir tvirta pozicija.

Papasakok apie save ir kaip norėtum, kad žmonės tave matytų?

Prisistatau dizainere, save tokia ir laikau. Mokiausi Vilniaus Dailės Akademijoje dizaino šešis metus ir jaučiu didelį pašaukimą. Dizainas man yra ypatingai svarbi gyvenimo dalis. Gal dėl to man skaudu, kai Lietuvoje kiekvienas gali tapti dizaineriu, tad norėčiau, kad žmonės atsargiai vartotų šį žodį. Tai sudėtingas mokslas, kurio galimybės neišsenkančios.

Tikriausiai po bakalauro laipsnio man iškilo klausimas: „O ką aš darysiu toliau?“, ir mano, kaip dizainerės, kelias prasidėjo, kai nuėjau į vieną iš pirmųjų butikų Lietuvoje „Decolte“. Tai buvo pradžia, kai susidūriau su tiesioginiu klientu ir supratau, kad drabužis negali tiesiog kabėti spintoje ar būti podiumo dalimi, bet turi gyventi gyvenimą kartu su žmogumi. Taip pamažu viskas ir įsisuko.

Kaip atsiranda tavo kolekcijos?

Nėra taip, kad ateina sezonas ir kuriu kažką, kas bus madinga. Nors… gal dabar ėmiau atkreipti vis daugiau dėmesio į tendencijas. Dar neturiu tokios sistemos ir didelio kolektyvo, kartais dirbu su viena siuvėja. Todėl ir rūbai iš esmės vienetiniai.

Kaip tik norėjau pasiteirauti apie rūbų unikalumą ir mažus tiražus!

Iš pradžių labai vertinau vienetinius rūbus, ir man asmeniškai labai smagu, kai žinai, kad gatvėje antro tokio nesutiksi. Rūbas tampa meno kūriniu. Bet kuo toliau vystau savo liniją, tuo dažniau sulaukiu užklausų, ar negalėčiau sukurti kažko panašaus ar net to paties. Supratau, kad su serijiniais modeliais dar turiu daug padirbėti – reikia išmokti, kaip pritaikyti ir sukurti rūbą, kuris tiktų įvairiems žmonėms, daug lemia medžiagos, siluetai…

Interviu su Kristina Sviderskaite

Kaip atsirado paskutinė, sakyčiau, gana rytietiška kolekcija?

Istorija visai įdomi. Pirmą šių metų dieną suplanavau važiuoti į Japoniją su savo darbais. Ir taip viskas susidėliojo, kad netyčia radau butiką „LT Shop“ Japonijoje, kuris prekiauja lietuvių darbais. Neturėjau kažko tokio nuoseklaus, kas galėtų tikti japonams, todėl turėjau tikslą padaryti pristatomąją fotosesiją. Turėjau padrikų modelių, kurie jau „ėjo link“ japoniškos temos, o fotosesija padėjo sudėlioti visus taškus į bendrą kolekciją.

Viename interviu esi paminėjusi, kad domiesi Yohji Yamamoto ir Rei Kawakubo darbais, tad gal japoniška mada tau nėra jokia naujiena.

Man visada patiko japoniška kūryba. Apskritai, jaučiu didelę trauką ir ilgesį jų kultūrai. Nors negalėčiau pasakyti, kad mano pačios kūryba yra panaši, tarkim, į to paties Yamamoto, galbūt mus labiau sieja rūbų transformacija.

Japoniškas stilius labai daugiasluoksnis, laisvas, plevenantis, o tokių detalių yra ir tavo darbuose, ar ne?

Aš nemėgstu tiesmuko ir pabrėžto moteriškumo, stengiuosi ieškoti paslapties.

Į ką atkreipi dėmesį, stebėdama naujų kolekcijų pristatymus?

Visai neseniai prisėdau rimčiau pažiūrėti kito sezono kolekcijų ir labiausiai akį patraukė nauji audiniai ir spalvos. Man visada labai įdomu konstrukcijos ir rūbų transformacijos.

Interviu su Kristina Sviderskaite

Ar tuos pastebėjimus pritaikai savo kūrybai?

Man atrodo, kad viskas lieka manyje ir nesąmoningai kartais išeina, kad tos tendencijos ar matyti modeliai išlenda kažkokiu pavidalu. Manau, kad net negalima šito dalyko suvaldyti.

Dar pašnekėkime apie naujausią fotosesiją su Benu Navanglausku (Fotografas, kuris bijo žmonių).

Gana ilgai rinkausi ir ieškojau tinkamo fotografo ir kažkaip užkliuvau už Beno, pasivadinusio taip ironiškai – „Fotografas, kuris bijo žmonių“. Jam turiu ypatingai padėkoti už šitą darbą, ir, žinoma, visa

komanda dirbo nuostabiai. Visi susitikome pirmą kartą gyvenime, bet viskas vyko labai sklandžiai. Kaip

įsivaizdavau, taip ir gavosi šimtu procentų.

Norėjau perteikti savo kūrybos dvasią moderniai, o kadangi mano kryptis – Japoniją, tai visa fotosesija pavyko tokia lietuviškai japoniška. Meldai tarsi atstoja lietuvybę, yra aikido elementų, nes ir pati pradėjau treniruotis. Visa šita kolekcija yra derinys to, kas man šiuo metu yra svarbu gyvenime.

Interviu su Kristina Sviderskaite

O anksčiau taip nebūdavo?

Kažkaip anksčiau visada pradėdavau nuo idėjos, ilgų apmąstymų.. Gal taip ir yra teisingiau, bet šį kartą natūraliai gavosi atvirkštinis procesas.

Tavo kūrybą galima labai įvairiai apibrėžti ir interpretuoti. Vieni gali įžvelgti modernizmo, kiti futurizmo. O kaip pati tu vertini savo stilistiką?

Save apibrėžti sunkiausia. Kažkiek futurizmo yra – turbūt matau jį per detales ir audinius. Man visada svarbus funkcionalumas ir jau anksčiau minėta transformacija, tačiau noriu išlikti minimaliste. Visada stengiuosi derinti skirtingus audinius, kad rūbai nebūtų nuobodūs ir „pilki“. Atkreipiu dėmesį į geometrinių blokų derinimą.

O transformacija tau visuomet kėlė smalsumą?

Bakalauro metu buvau neblogai išsigvildenusi šitą temą. Tada buvau labai „užsikabinusi“ šia idėja, nors magistro studijų metu kiek priblėso šis susižavėjimas. Kažkaip lietuviai klientai labai prisibijo šitų dalykų, gal trūksta kūrybiško požiūrio į drabužį, nes turi pats su juo žaisti. Dabar užsibrėžiau sau tikslą, kad reikia perlaužti tokį mūsų požiūrį ir vėl grįžtu prie įdomesnių konstrukcijų.

Ar klientai gali žiūrėti į madą objektyviai?

Na, labai dažnai pasitaiko, kad klientai su baime ir atsargumu žiūri į naujoves, prašo „pašvelninti“ modelius ir panašiai. Žinoma, reikia išklausyti ir pageidavimus, bet stengiuosi kiek įmanoma išlaikyti ir savo stilių. Galų gale, tam tikri dalykai yra mano kūrybos bruožas, ir noriu jį išsaugoti.

O sunku išsaugoti?

Šiaip taip žiauriai sunku. Gal dar Lietuvoje nepratę žmonės, nes į dizainerius dažnai žiūri kaip į siuvėjus. Tikiuosi, kad tas požiūris keisis ir matys dizainerius kaip kūrėjus. Svarbu žinoti, pas ką eini ir būti susipažinusiam su menininko darbais. Taip lengviau ir kuriančiajam, ir užsakančiajam.

Interviu su Kristina Sviderskaite

Ne kiekvienas supranta, kas dabar darosi su mada. Aukštoji mada pereina į kasdienį rūbą, ir viskas ima maišytis. Kaip žinoti, kas yra madinga?

Kaip tik rašiau tokį reklaminį komentarą, ir dar kartą teko peržvelgti tendencijas. Iš tiesų, dar kartą susimąsčiau ir nusprendžiau, kad taip aklai sekti, kas yra madinga, nėra būtina. Geriau žiūrėti laisvai, nes tada ir prasideda kūryba, o po truputį išsivysto ir savitas stilius. Jei prisitaikysi visas mados tendencijas, žinoma, atrodysi gražiai, pataikysi į visus mados kodus, bet galiausiai susiliesi su visa mase. Todėl gal neverta panikuoti, kad spintoje yra praėjusio sezono drabužių ir bijoti būti nemadingam.

Tas žodis „madingas“…

… jau kaip keiksmažodis.

O tu pati jautiesi madinga?

Aš save vadinčiau stilinga. Aišku, yra dalykų, kurie man labai patinka, bet tai ateina nesąmoningai. Pajuntu tik, kaip imu dairytis parduotuvėse, arba sugalvoju kažką padaryti.

Pati siuvi rūbus sau?

Visaip būna. Turiu nemažai pasidariusi, bet dažnai rūbus perdirbu kaip man patinka. Kitas mano garderobo lobis yra humanos. Stengiuosi į masinius prekybos centrus nelysti.

Kas yra savitumas tau asmeniškai?

Pastaruoju metu kreipiu dėmesį į keistas detales ir netradiciškai dėvimus rūbus. Netvarkingumo momentai… Man labai svarbus sluoksniavimas, kuris turbūt irgi yra japoniškos stilistikos dalis. Gali rasti labai įdomių derinių.

Ar nėra nejauku išsiskirti?

Iš pat pradžių buvo labai baisu, gal dėl to, kad neturėjau dar tokios savivertės, kūryba taip stipriai netikėjau. Bet paskui kažkaip persiverčiau, tikriausiai tai nulėmė kelionės, kai pamačiau tiesiog fantastiškų derinių. Ir nors sulaukus keistų žvilgsnių būdavo nemalonu, bet galiausiai pagalvojau „O koks man skirtumas? Juk čia esu aš.“ Kažkuriuo metu tiesiog imi mėgautis tuo dėmesiu.

Kaip nugalėti psichologinę baimę?

Gal verta pabandyti nuo mažų detalių, o vėliau pats savaime jau įsivažiuoji. Pavyzdžiui, dabar jau nebegaliu tiesiog apsirengti paprastai – nebesijaučiu savimi.

Griežtai draudžiama SwO magazine paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © Swo.lt

Komentuok:




*



Reklama
Keliaujantys nebyliojo kino koncertai - Garsinės Peržiūros

Outlook Festival 2017 - Europe's leading soundsystem culture festival

Yaska Art