Menu
 
 

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

2020 06 16  13:37  |  M.I.C. Pokalbiai

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Dalia Mikonytė ©

Taisyklių paisymas joms nebūdingas – jos mėgsta žaisti bei šiame procese ieškoti skambių derinių. „Pop plius bet kas“ – savo atliekamą žanrą pristato merginų power trio „shishi“. Apie nelemto karantino sugriautus planus užkariauti užsienio scenas, kūrybines paieškas bei muzikines sėkmes, o kartais ir pasitaikančius feilus šnekamės su kolektyvo narėmis Victoria, Maria Rosa ir Benadetta, po kurių vardais slepiasi Dominyka Kriščiūnaitė, Giedrė Nalivaikaitė bei Kamilė Griušytė.

Esate gan jaunas kolektyvas, tačiau kiekviena iš jūsų nešatės jau per kurį laiką sukauptą patirties bagažą iš kitų muzikinių projektų. Kas paskatino suvienyti jėgas ties „shishi“ ir kokia buvo toji pradžia?

Victoria: Paskatino smalsumas ir turbūt išdrąsėjimas. Tiksliai net ir nežinau, nes daug dalykų vis dar labai bijau. Tiesiog čia taip linksma, kad baimė pralaimėjo…

Aš trumpai papasakosiu pradžią: su Elena (ex Frančeska) Sodų gatvėje prieš kelis metus gavom labai potencialiai geras patalpas, kur drauge su bičiuliais įsirengėm erdvią ir šviesią studiją. Ten sunešėm daug visokių instrumentų ir buvo labai smagu leist laiką, reikia paminėti, kad po ilgo laiko išlindom iš rūsio! Aš turėjau kreivą bosą, Elena labai norėjo grot būgnais, tai mes pradėjom knibaliot kažką – žaist iš esmės. Kadangi dainuojam abi, tai sunku buvo nedainuot. Greitai supratom, kad OK – buriam grupę. Reik gitaros. Kur rast gitarą? Vienas paukštelis pačiulbėjo, kad yra tokia Giedrė (Maria Rosa), kuri taip pat ieško, kur čia su kuo pagrojus. Nuėjom pavalgyt sriubos, pašnekėjom ir susišnekėjom. Kitą sykį susitikom studijoje jau trise, davėm Mariai Rosai gitarą: „GROK“. Taip ir pradėjom! Buvo labai linksma ir gan nesąmoninga. Vis dar kartais randu pirmųjų įrašų telefone, smagu, kad draugai sakė: „Jėgaaa, varykit!“ Bet skambėjom tai labai juokingai…

Maria Rosa: Labai liūdėjau, kai teko baigt prieš tai buvusius grojimus. Likau be kompanijos, bet su dideliu noru kurti muziką. Visada mėgau balsų sąskambius, daug klausiau vokalinio džiazo, ir kažkaip vieną dieną kalbėdama telefonu su draugu BEEEM ir sugalvojau, kad noriu merginų grupės. Pati nusistebėjau, kad taip tiksliai žinau, ko noriu,  nes  man tai visiškai nebūdinga.

Tada ieškojau per draugus ir draugų draugus, ėjau pakalbėt, su kitom jau ir padžemint. Kažkaip nesulipom…Tada įvyko Victorios minėtas sriubos susitikimas. Po jo sekė antras, jau studijoj. Mano iliuzijos, kad aš grupėje tik dainuosiu, buvo išsklaidytos – dabar turėjau vienu metu mokytis dainuoti ir groti gitara. O tuo pačiu – kurti dainas ir mokytis jas pagroti. Nesupratau, kodėl gitara, niekad nenorėjau būtent ja groti, bet per daug savęs ir neklausinėjau. Kažkodėl tuo metu atrodė puiki mintis tiesiog imt ir daryt – tą ir padarėm!

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Dalia Mikonytė ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Singlo viršelis – ABran ©

Sunku įvardyti jūsų atliekamą stilių –  tai lyg punk, trash, surf, indie kokteilis ir dar daugiau… Kaip randate tą ribą tarp beprasmio triukšmo bei draugiško chaoso?

Victoria: Žanrų nepaisymas man labai patinka. Tiek daug vietos žaist ir mažai įsipareigojimų, etikečių bei kažkokių taisyklių, kurių reikėtų laikytis. Man „shishi“ – tai pop plius bet kas. O  kaip randam ribą? Žaisdamos. Mums, manau, padeda ir tai, kad mes visos esam vokalistės. Todėl jei ir grotume triukšmingą, gan chaotišką muziką, pradedant dainuoti, viskas sugula į savo vietas.

Maria Rosa: Muzikoj, spalvose, maiste, draugystėje junginiai visur yra jėga. Grynumui pasiekti, man atrodo, reikia gal brandesnės dvasinės patirties ir kažkokios labai tyros galvinės būsenos. Tokios, kai jau su metų patirtim išbandai ir šį, ir tą, gali drąsiai, pavyzdžiui, sakyti: „OK, dabar aš kursiu ambientą ir tik jį, nes čia mano sielos muzika, gryniausia forma. O visa kita buvo tik kelias iki jos.“ Kol kas toks grynumas dar toli ateity, o dabar jaučiu norą jungti ir eksperimentuoti, ką mes ir veikiam. Ir tuo mėgaujamės.

Save pristatote kaip grupę, kuri groja ką nori ir kaip nori. O ar yra buvę momentų, kai pasimetėte tarp tų norų bei idėjų? Kas gelbėja tokiomis akimirkomis?

Victoria: Matyt… Pavyzdžiui, kartais viena iš mūsų atsineša dainos eskizą, o šis neprilimpa. Tai ir prasideda – groju, kas patinka, bet negroju šito, nes kažkam nepatinka. Galų gale, čia nieko tokio. Kai groji grupėje, turi prisiminti, kad groji grupėje, o ne solo projekte. Ir ramu!

Maria Rosa: Aha, tas pasimetimas dažniausiai kyla su padidėjusiu ego ir visoms kartais taip pasitaiko. Kažkas siūlo partiją, o tu, būna, priimi lyg siūlymą „būk tokia, grok taip“ – tarsi pasikėsinimą į tavo ego. Tada gelbėja pasižiūrėjimas į save iš šalies. Greitai atsipeikėji, prisimeni, dėl ko visa tai darai, kad esi dėkinga ir tiesiog pabandai jei ne priimt, tai bent apsvarstyti pasiūlymą.

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Arnas Mažylis ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Arnas Mažylis ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Singlo viršelis – ABran ©

O koks buvo jūsų pats blogiausias pasirodymas?

Victoria: O ne… „Vilniaus pluksnoj“… Vingio parke. Buvo labai karšta, išsilydė gitaros, visiškai nederėjo, mes buvom žalios ir viskas nepasisekė. Tik blizgėjom gražiai. Pasirodėm tai… Kreivokai. Pamenu, kad labai nuliūdau, bet tuo pačiu ir apsidžiaugiau, kad „aha, nėr čia ko užmigt ant laurų (vargšės Lauros), reik varyt mokytis“.

Maria Rosa: Completamente d’accordo! Vis dar būna, kad po vieno ar kito pasirodymo save tarkuoji, kad visiškai nepajautei vaibo, kad buvo labai silpnai ir tau net truputį gėda. O tada paklausai įrašo – ne taip jau blogai, kaip kad įsivaizdavai! Man dar labai patinka mintis, kad jei tau ne gėda dėl savo praeities, vadinas, kad dabartyje esi nei kiek nepatobulėjęs. Kai klausau kokių senų įrašų ir apima lengvas gėdos jausmas, prisimenu šitą ir nusiraminu – vadinas, buvo nueita pirmyn.

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotraukos – Dainius Čėpla ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Per pastaruosius metus teko nemažai koncertuoti ir už Lietuvos ribų. Kokie įspūdžiai? Ar visur buvote priimtos taip, kaip tikėjotės?

Victoria: Įspūdžiai puikūs. Keliavimas į kitas šalis priduoda tiek lengvumo, o tada ir žaist lengviau. Kai pagalvoji, važiuoji tūkstantį ar daugiau kilometrų į svečias šalis ir miestus, ten smalsauji, kaip visi gyvena, kur vaikšto, kokie medžių kamienai, tada eini pavalgyt, o tada eini grot – visiška svajonė! Ir, tfu tfu tfu, mus labai gražiai visur priima. Galbūt pirmas dešimt minučių būna tokio tiriamojo žvilgsnio iš tų, kas nežino, kur atėjo, bet kadangi mes užjuokaujam nesąmonių nemažai, tai atstumas išsitrina ir galų gale būna tiesiog žiauriai linksma. Po to ateina pabendraut žmonės, pagiria. Man patinka, kai pagiria!

Maria Rosa: Dažniausiai priimtos būnam geriau nei tikimės! Žiauriai smagu sutikt senų pažįstamų iš laikų, kai net negalėjau pasvajot, kad grosiu „shishi“. Susiradom ir nemažai naujų draugų. Kai pradedi pirštus lenkt, tai grojom jau ir Vokietijoj, Lenkijoj, Slovėnijoj, Vengrijoj, Kroatijoj, Austrijoj, Čekijoj, Latvijoj, Olandijoj… gal dar ką pamiršau. Patikrinom – dainos universalios, visur priima, supranta ir džiaugiasi vienodai, vadinasi, esam savo honda pliaž ratuose ir važiuojam tinkama kryptim.

Victoria: Izraely dar!

O jei reikėtų palyginti šias apkeliautas šalis ir jų santykį su alternatyvia muzika?

Victoria: Atrodo, kad santykis užsimezgęs puikus. Alternatyvios muzikos scenos visur labai išsikerojusios. Pavyzdžiui, Lenkija. Šakės, kiek ten visko daug, o jie dar ir taip kokybiškai vynioja!

Maria Rosa: Kartais net pavydu! Ten vietos, kuriose dažnai groja alternatyvios muzikos grupės, yra nebūtinai bendruomenės išlaikomi rūsiai, bet ir ilgas tradicijas turintys dideli muzikiniai klubai, įsikūrę labai gerbtinose miesto lokacijose. Ir nereik jiems kovot dėl išlikimo, alkoholio licencijų ir panašių reikalų. Žmonės noriai eina, palaiko muzikantus, kultūra vyniojasi ir skleidžiasi – išnykimas niekam negresia. Linkiu, kad ir mums Lietuvoj taip sektųsi.

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Tomas Terekas ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Tomas Terekas ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Singlo viršelis – ABran ©

Turbūt nelengva būti išgirstoms orientuojantis ne į masinę auditoriją. Su kokiais išbandymais tenka susidurti būnant alternatyvios muzikos atstovėmis Baltijos vandenyse?

Maria Rosa: Išties nelengva, negavom dar nei vieno kvietimo pozuot žurnalo viršeliui bei atgrotas vestuves ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti galim…

O jei rimtai, didžiausias išbandymas yra suvokti, kad viską, ko norim, turim pasidaryti pačios. Niekas neateis, nepaglostys ir neužkels ant kito laiptelio. Ir tai yra ne tik kalbant apie pačią muziką, bet ir mūsų kaip grupės veiklą. Bet reikia pasidžiaugt, kad su antruoju albumu viskas vyksta jau kur kas sklandžiau – turim nerealų draugą-vadybininką Ištvaną ir komandą, kuri su naujo albumo leidyba padeda.

Kaip įvardytumėte lietuviškosios scenos ydas?

 Maria Rosa: Kai kurie atlikėjai vietoj to, kad naudotųsi posakiu „steal like an artist“, naudojasi kitu – gal „steal like a pig“? Man rodos, įtakos ir įkvėpimai yra jėga, bet kai viskas imama iš vieno krepšelio, gaunasi Kopijavimus Neoriginalis. Tai dar ir varo kažkokį visuotinį kompleksą, kad mes, lietuviai, nieko gero patys neturim ir negalim sukurt, todėl tik kopijuojam nuo kitų. O tai netiesa!

Victoria: Lietuviška scena tokia mažytė. Visi groja visose grupėse. Tai yra ir gražu, ir juokinga.

Benadetta: Victorios atsakymui labai pritariu – tikrai juokinga kažkiek.

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Tomas Terekas ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Tomas Terekas ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Albumo viršelis – ABran ©

Birželio pabaigoje pasirodantis albumas „Mafitishei“ yra leidžiamas bendradarbiaujant su Didžiosios Britanijos muzikos kompanija „The state51 Conspiracy“. Pasidalinkite šia patirtimi. Kokius skirtumus pastebėjote dirbdamos su lietuviškomis bei užsienio agentūromis?

Victoria: Asmeniškai su lietuviškos muzikos agentūrom nelabai esu susidūrus. O su Conspiracininkais fiftiuan labai smagu. Daug pamačiau ir išmokau, apie ką reiktų pagalvot. Pavyzdžiui, turėti strategiją, tvarkingą, su tvarkaraščiu, kas kada turi vykti, pasirodyti ir t. t. Labai džiaugiuosi, kad jie mus pasiėmė po savo sparneliu bei kartu žaidžia.

Maria Rosa: Aš irgi nelabai turiu su kuo lyginti, galiu tik pasidžiaugti – viskas einasi!

O kokie yra tie neišvengiami feilai, su kuriais susiduria kiekviena muzikos grupė?

Victoria: Blogi pasirodymai stipriai kerta per visur, pradeda kilt klausimai, ką aš čia darau, ar tikrai to reikia, ar tikrai galiu, ar tikrai čia mano kelias. Dažnai reikia prisimint, kad iš kiekvieno feilo gali daugiau išmokt nei prarast.

Taip pat vadinamasis „mūzų“ neapsilankymas. Nesąmonė. Nedarysi – nepasirodys. Taip, tai gali ilgai užtrukt, bet toks gyvenimas! Įdomu save stebėt, kai jau nuleidi rankas ir, atrodo, niekas nepavyks, tada užtenka trumpo pokalbio, kad  rutina+disciplina=kml ir tada vėl lipi!

Ir dar – santykiai. Grupė reikalauja praleisti daug laiko kartu. Tampi šeima, tada parodai visokiausius savo veidus ir kartais pradedi kraut savo gyvenimą ant kitų pečių. Ir vargini vienas kitą, o tada pavargsti. Tai santykiai ir santykių krizės yra vienas iš grupių feilų forever and ever.

Ai, dar, būna, pamiršti susirinkt instrumentus į koncertus arba po jų. Vieną sykį su „Ministry of Echology“ važiavome grot į Klaipėdą ir turėjom surinkt Audro būgnus. Pamiršom bačkos pedalą. Gerai, kad turim draugę Ingą, ji parlėkė iš Vilniaus į Klaipėdą per nepadoriai trumpą laiką (bet saugiai).

Maria Rosa: Tai vėl, senas geras ego. Jei tik kažkas pamiršta, kad groja kelių žmonių grupėje, kur ir sprendimai, ir kūryba yra kelių žmonių reikalas, gali baigtis liūdnai. Iš kitos pusės, feilas yra slėpt, ką galvoji, ir bandyt prisitaikyti ir nepasakyti, jei tau išties kažkas nepatinka. Taip elgiantis su grupės nariais, kaip ir, tarkim, santykiuose, galima lėtai pasiekti dideles krizes, po kurių vargu ar grupė išlipa sveika ir su visais nariais vietoje.

Taip pat klaidos ant scenos ir blogi pasirodymai – po tokių būna liūdna, kartais jautiesi siaubingai, bet čia tik požiūrio klausimas, nes pažvelgus atgal būtent jie labiausiai motyvuoja mokytis. Feilas yra pernelyg dažnai lyginti save su kitais, nes tai yra greitas kelias į depresiją. Mokytis iš kitų – taip. Semtis įkvėpimo – taip. Bet lyginti – kam?

Benadetta: Aš dar nesu buvusi tokioj grupėj kaip „shishi“ – kur visi visi nariai būtų užsidegę grot, kurti, organizuot, planuot.  Dėl to ir smagu būti tokios grupės dalimi.

O iš patirties kitose grupėse galiu pasakyt, kad didžiausi feilai yra nesusikalbėjimas, kuris dažniausiai atsiranda dėl tarpusavio ryšio trūkumo. Dažniausiai beveik visi nariai turi ir kitas grupes, su kuriom gal labiau užsiėmę,  ir būna koks vienas ar du nariai užsidegę, kiti kuriam laikui irgi užsiveda, bet paskui pamatai, kad taip visi ir pamiršo viską… O jei grupėje visi yra ir draugai, vis tiek sunku, nes vieniems patinka groti vienokią muziką, kitiems – kitokią. Mano nuomone, yra labai sunku sukurti grupę ir ją vystyti taip, kad visiems tiktų grojama muzika, kad visi turėtų idėjų ir norėtų būti visaverte grupės dalimi. O jeigu randi tokią grupę, kurioj visiems viskas tinka ir patinka, tai iš tokios grupės visada išeina kažkas gero!

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Nuotrauka – Dalia Mikonytė ©

shishi: apie įgarsintą nesėkmių dienoraštį bei (ne)pasisekusius koncertus

Singlo viršelis – ABran ©

Skamba taip, lyg kol kas jums puikiai sekasi kartu darbuotis. Tad ko galime tikėtis iš jūsų greitai pasirodysiančio albumo? Koks buvo kūrybinis procesas?

Victoria: Geriau nieko nesitikėt, kad smagiau būtų. Kūrybinis procesas buvo siaubingi metai. Turėjom studiją ant Tauro kalno, ten eidavom groti. Visos buvom gerai padrengtos (dugno tyrinėjimas vyko) savo asmeniniuose gyvenimuose ir prikūrėm dainų. Liūdnų. Po jomis visomis slepias išgyventi dalykai, dėl kurių mes ir kartu raudojom, ir atskirai.

Maria Rosa: Čia toks mūsų trijų skausmo ir nesėkmių dienoraštukas gavosi. Įgarsinom jį. Tuoj išleisim. Paklausykit, gal rasit kažką panašaus į savo gyvenimus.

Ši viruso situacija turbūt gan sujaukė jūsų koncertų planus. Tad kaip atrodo jūsų dienos dabar ir ko labiausiai ilgitės?

Victoria: Šis karantinas kol kas klojos taip: pirmos dvi savaitės – gedulas ir juoda demotyvacija, neliečiau instrumentų nei karto, kilo anksčiau minėti klausimai, stebėjau save ir mintis, paraleliai pradėjau daryt mankštą. Pasiekimas! Tada iškepiau pyragą – dar vienas pasiekimas, nes nekepiau pyrago jau šimtą metų. Trečia savaitė – įsipatoginau, supratau, kad man visai patinka būt namie ir niekur neskubėti, nesiversti per galvą. Pradėjau klausyt daugiau muzikos ir judint instrumentus, taip pat pradėjau valgyti pusryčius. Dabar jau nebesuprantu, kiek laiko praėjo. Pasiilgstu repeticijų. Ir koncertų. Labai pasiilgstu repeticijų…

Maria Rosa: Pavasarį turėjom kas mėnesį keliauti į užsienį, buvo suplanuota daug koncertų ir showecase’ų. Dabar viskas nukelta į rudenį ir tai su klaustuku. Karantino pradžioje tikrai buvo liūdna ir daug pasimetimo, prašiau Victorios ir Benadettos, kad kartu planuotumėm solo repeticijas, nes vienai daryt kažką sunku, ypač kai visa ateitis kaba ant klaustuko. Dabar dienų nebeskaičiuoju, bet visos atrodo panašiai: atsikeli, padarai mankštą, pamedituoji, papusryčiauji, eini grot / mokintis / kurt naują dainą / daryt dainavimo pratimų. Taip pat daug ir skaniai valgau, stengiuos nepraleist ir pasikalbėjimų su medžiais kur nors miškelyje. Ką veikt tikrai yra, tik kartais dar kyla problemų su motyvacija. Labiausiai pasiilgau užrakinus namų duris kas penkias minutes negalvot, ar nepaliečiau burnos, ar nepadėjau rankos kur nereikia, kuria šaligatvio puse einant mažiau žmonių sutiksiu. Pasiilgau sutikt… Visi mes pasiilgom.

Benadetta: Mano diena: atsikeliu, padarau jogą, valgau, o jau toliau priklauso nuo nusiteikimo. Jei randu savy motyvacijos (pačiai keista, bet kol kas dar randu), darau prasidainavimo pratimus, gaminu, medituoju, skaitau knygą, sportuoju, lavinu klausą, groju su fipsu (čia toks būgno pakaitalas), pianinu. Ai, dar studijuoju! Tad kartais tenka namų darbus padaryt, bet nesiskundžiu, nes daugiau sužinau apie muziką! Iš dalies man karantinas net patinka, nes galiu daryt dalykus, kuriems anksčiau nebuvo laiko, pavyzdžiui, daugiau laiko skirti jogai, kuri išties padeda neišdurnėti. Bet tuo pačiu ir nepatinka karantinas, nes negaliu groti būgnais! Čia man toks žiauresnis… Jei tik galėčiau groti ir repetuoti su „shishi“, tai karantinas būtų visai kaip atostogos.

Gaila nuplaukusių koncertų, aš jų labai laukiau, nes užsienyje turbūt dar nesu koncertavusi… Gaila, kad nieko ypatingo per dienas nevyksta. Bet manau, kad nėra viskas taip blogai: reikia sėdėt namie, nesusirgti, išlaukti karantino pabaigos ir tada bus gerai! Ir pritariu kolegėms, kažkurią dieną paskaičiavau, kiek jau namie sėdžiu, bet daugiau nebeskaičiuosiu, nes liūdna pasidaro.

Griežtai draudžiama „SwO magazine“ paskelbta informaciją panaudoti kitose interneto tinklalapiuose, visuomenės informavimo priemonėse bei platinti kuriuo nors pavidalu be raštiško sutikimo. Dėl informacijos naudojimo kreipkitės el. paštu į SwO.lt redakciją - redakcija@swo.lt. © SwO.lt

Komentuok:





*



Reklama
Julija Goyd ir Agnė Juodvalkytė. Terpė

SwO Street

Kitoks svinguojančio Londono portretas

DNO Records